2019 m. „YouGov“ apklausa parodė, kad 45 proc. amerikiečių tiki vaiduokliais, o 2016 m. kita „YouGov“ apklausa atskleidė, kad britai labiau linkę tikėti piktomis dvasiomis nei Dievo egzistavimu. Taigi, kodėl mus vis dar „persekioja“ tikėjimas vaiduokliais?
„Tai lemia du dalykai. Vienas iš jų yra asmeninė patirtis – daugybė žmonių teigia, kad praradę mylimą žmogų, patyrė paranormalių reiškinių. Kita priežastis – populiariosios medijo, – sako Hertfordšyro universiteto (Anglija) Visuomenės psichologijos supratimo profesorius Richardas Wisemanas. – Tačiau daugumą „paranormalių“ patirčių nėra taip sunku racionaliai paaiškinti.“
Pasak R. Wisemano, abu „varomieji“ dalykai paremti įvairiomis psichologinėmis savybėmis – kai kurios iš jų yra universalios, o kitos būdingos tik tam tikriems žmonėms.
„Žmonės turi atvirą, lakios vaizduotės protą. Ir mes norime įsivaizduoti pasaulį, kuriame nėra skausmo ar kančios, kuriame mūsų mylimi žmonės vis dar su mumis. Esame dėsningumų ieškančios būtybės. Ir kaina, kurią mokame už tai, kad matome dėsningumus, kurie egzistuoja, yra ta, kad kartais persistengiame ir įžvelgiame dėsningumus ten, kur jie neegzistuoja“, – sako jis.
Tiksliau, R. Wisemanas tikėjimą vaiduokliais sieja su kūrybiškumu. Pavyzdžiui, 2013 m. Britų Kolumbijos universitete (Kanada) atlikto tyrimo išvadose teigiama, kad žmonės, labiau linkę antropomorfizuoti (nežmogiškiems objektams priskirti žmogiškus bruožus) taip pat dažniau tiki vaiduokliais.
„Žmonės, kurie tiki daugeliu šių dalykų, turi tą pačią psichologinę struktūrą. Jie yra atviri, kūrybingi, pasižymi gana dideliu gebėjimu įsijausti į tam tikrą situaciją, pavyzdžiui, pjesę ar filmą“, – sako R. Wisemanas.
Tačiau šiuo įgimtu atvirumu galima pasinaudoti. XX a. dešimtajame dešimtmetyje psichologijos daktaro Jameso Hourano atliktas tyrimas parodė, kad žmonės labiau linkę tikėti paranormaliais reiškiniais, jei jie buvo „paruošti“ tam.
„[Jamesas Houranas] nusivedė dvi grupes žmonių prie nebenaudojamo kino teatro, – pasakoja R. Wisemanas. – Vienai grupei jis pasakė, kad tai architektūrinė ekskursija, ir jie nepajuto nieko neįprasto. Kitai grupei jis pasakė, kad čia vaidenasi, ir kai kurie grupės žmonės ėmė patirti tam tikrus dalykus. Kai yra dviprasmybė, duota užuomina gali nulemti, kaip suvoksite tai, ką patiriate. Magai ir aiškiaregiai ją naudoja nuolat.“
Didžiulė tikėjimo galia ir jos gebėjimas formuoti tai, kaip mes suvokiame tikrovę, dažnai gali paskatinti mus tikėti kvailais dalykais (pavyzdžiui, vaiduokliais) ir grėsmingais dalykais (pavyzdžiui, sąmokslo teorijomis). Tačiau R. Wisemanas renkasi įžvelgti optimistinę to pusę:
„Pažvelkime į didžiulius mokslo pasiekimus, pavyzdžiui, žmogaus nuskraidinimą į Mėnulį. Kad tai padarytume, turime tikėti, jog galime padaryti kažką, kas yra beveik neįmanoma. Manau, kad gebėjimas kažkuo tikėti leidžia mums daryti nuostabius dalykus. Ir retkarčiais tas kažkas, kuo žmonės tiki, yra vaiduokliai. Bet negalima turėti vieno be kito. Tai kaina, kurią mokame už tai, kad darome nuostabius dalykus.“
Parengta pagal „BBC Science Focus“.
