Jie pastatė forpostą Medūzų įlankoje ir juo naudojosi tyrinėdami kitas Šiaurės Amerikos šiaurės rytų vietoves, o istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad jie įkūrė ir dar vieną forpostą, vadinamą „Hóp“ – kažkur dabartinėje Naujojo Bransviko provincijoje. Tačiau vikingai Šiaurės Amerikos plačiu mastu nekolonizavo – bent jau palyginti su tuo, ką europiečiai darė po 1492 m.
Taigi, kodėl vikingai nekolonizavo Šiaurės Amerikos? Trumpai tariant, neaišku, ar vikingai norėjo išplėsti savo forpostus į kolonijas, bet šie forpostai buvo negausiai apgyvendinti, ir kai šiauriečiai įsivėlė į konfliktą su Amerikos čiabuviais, tai paskatino vikingus viską palikti. Tačiau tam įtakos turėjo ir kiti veiksniai – įskaitant sunkų vandens kelią ir tuometinės Europos bei Šiaurės Amerikos urbanizacijos lygį.
Vikingai galėjo būti ir nelabai suinteresuoti kolonizuoti Šiaurės Ameriką, teigia Kanados parkų vyresnioji archeologė emeritė Birgitta Wallace, atlikusi išsamius tyrimus apie vikingus Šiaurės Amerikoje. „Tuo metu šiauriečiai nebuvo suinteresuoti kolonizuoti Šiaurės Ameriką, nes Grenlandijos kolonija buvo nauja ir besiplečianti, tačiau vis dar labai maža“, – sako ji.
Kai vikingai tyrinėjo vietovę į pietus nuo Niufaundlendo – kurią pavadino „Vínland“ (kas išvertus reiškia „Vyno kraštą“) – jiems labiau rūpėjo rasti gamtinių išteklių, kuriuos jie galėtų eksploatuoti. „Tikrasis jų interesas buvo rasti išteklių, kurie galėtų išlaikyti naująją Grenlandijos koloniją, – sako B. Wallace. – Vinlandas buvo tyrinėjamas, nes jis buvo atrastas ir turėjo potencialių išteklių.“
Smithsono instituto mokslinis bendradarbis Kevinas P. Smithas, besispecializuojantis vikingų tematikoje, yra kiek kitokios nuomonės. Jis sako, kad norvegų tekstai rodo, jog „pirmaisiais XI a. dešimtmečiais buvo susidomėta kolonijos įkūrimu vietovėje, vadinamoje Vinlandu“. Tekstai rodo, kad kai kurie vikingai manė, jog tai suteikia „galimybes Grenlandijos koloniją įkūrusio vado „antriesiems sūnums“ išsikovoti savo teritorijas, kuriose jie galėtų būti lyderiai / vadai, o ne „antrieji sūnūs“, – pasakoja K. P. Smithas.
Niufaundlendo Memorialinio universiteto mokslinių stipendijų skyrimo specialistas Christopheris Crockeris, kuris yra daug tyrinėjęs vikingus, sako, kad, jo nuomone, nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, ar vikingai norėjo įkurti nuolatines gyvenvietes Šiaurės Amerikoje.
„Ar jie siekė ten įkurti ilgalaikes / nuolatines gyvenvietes ir vykdyti tam tikrą ekonominę ir politinę teritorijos kontrolę, [nėra] visiškai aišku, atsižvelgiant į mūsų turimus įrodymus“, – teigia jis.
Pralaimėjimas Šiaurės Amerikoje
K. P. Smithas sako, kad viduramžių norvegų sagose „visiškai aiškiai pasakyta, kad jie atsisakė bandymų įkurti koloniją Vínlande dėl to, kad toje žemėje jau gyveno daug daugiau gyventojų, nei norvegai atsivežė“. Kai vikingai užmezgė kontaktą su Šiaurės Amerikos čiabuviais, greitai kilo konfliktas.
„Raudonojo Eriko sagoje“ minimas vikingų ir vietinių gyventojų susirėmimas, kuris baigėsi tuo, kad vikingai, patyrę pralaimėjimą, kurio metu keli šiauriečiai žuvo, pasitraukė į savo laivus. Su čiabuviais kovojusi vikingų grupė „dabar manė, kad, nors žemė gali būti puiki ir gera, juos visada lydės karas ir siaubas, kylantis iš tų, kurie ten gyveno prieš juos. Todėl jie pasiruošė pasitraukti, ketindami grįžti į savo žemę [Grenlandiją]“, – rašoma tekste.
Vikingai, „kurie bandė įkurti koloniją Šiaurės Amerikoje, pralaimėjo, pasitraukė ir nematė galimybės laimėti ar įkurti stabilią koloniją žemėse, kurios [kitaip] puikiai tiko kolonizacijai“, – sako K. P. Smithas.
Nepakankamai vikingų
Mokslininkai pastebėjo, kad Grenlandijoje gyvenusių vikingų buvo nedaug, o ir bendras vikingų skaičius buvo palyginti mažas. „Vėlyvajame vikingų amžiuje bendras Skandinavijos šalių gyventojų skaičius tikriausiai nesiekė milijono“, – teigia Oslo universiteto Kultūros istorijos muziejaus vikingų laivų kolekcijos kuratorius Janas Billas. Tuo tarpu Grenlandijoje „iš pradžių gyveno tik 400–500“ vikingų, sako B. Wallace. „Didžiausias gyventojų skaičius apie 1300 m. buvo gal 2000–3000“, – teigia ji.
Neaišku, kiek iš viso buvo Amerikos čiabuvių, kai čia lankėsi vikingai, tačiau jų turėjo būti gerokai daugiau. 2010 m. žurnale „American Antiquity“ paskelbtame straipsnyje apskaičiuota, kad apie 1500 m. Šiaurės Amerikos rytuose gyveno nuo 500 000 iki 2,6 mln. čiabuvių.
Šiaurės Atlanto kelias, kuriuo keliavo vikingai, taip pat buvo kliūtis. „Santykinai žiūrint, dėl Šiaurės Atlanto šalčio ir audrų šie vandenys tapo didesniu barjeru nei palankesnės sąlygos, esančios toliau į pietus“, – sako J. Billas.
Atstumas tarp Vínlando ir Grenlandijos vikingams taip pat kėlė didelių problemų. „Iki Grenlandijos buvo kelios savaitės kelio, kad prekės patektų į rinką [Europoje], todėl prekybos tinklo veikla buvo sudėtinga“, – teigia Niufaundlendo ir Labradoro provincijos Kambarių Provincijos muziejaus Sent Džonse kuratorius Kevinas McAleese'as. Be to, Skandinavija vikingų amžiuje buvo mažiau urbanizuota nei Europa po Kolumbo kelionės, o vikingų valdomos valstybės buvo mažiau išsivysčiusios. „XV a. valstybių kūrimasis buvo daug labiau pažengęs nei XI a., ypač lyginant Skandinaviją su Pirėnų pusiasaliu“, – sako J. Billas ir pažymi, kad „labiau pažengusios valstybės galėjo daugiau investuoti į kolonizaciją nei labai jaunos Danijos, Norvegijos ir Švedijos valstybės‘. Kiti kolonizacijai nepalankūs veiksniai
Po Kolumbo kelionių Vakarų pusrutulyje kilo daugybė epidemijų, kurios išnaikino Amerikos indėnų populiacijas, todėl Europos kolonistams buvo lengviau užgrobti žemę ir gamtinius išteklius. 2009 m. mokslininkai dr. Viljamas Aggeris ir Herbertas Maschneris knygoje „The Northern World: A.D. 900–1400“ paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad vikingų sukeltos ligos galėjo sukelti epidemiją tarp Arktyje gyvenusių žmonių, kuriuos archeologai dabar vadina Dorseto kultūra – tačiau ši epidemija plačiai po Šiaurės Ameriką neišplito. Be to, istoriniai duomenys rodo, kad tarp į Šiaurės Ameriką keliavusių vikingų būta ir vidinių nesutarimų, sako K. McAleese’as. Eriko Raudonojo sagoje minimi ginčai dėl religijos, krypčių, kuriomis keliauti, ir taktikos, kurią naudoti kovojant su vietiniais gyventojais.
Dėl visų problemų, su kuriomis susidūrė vikingai, jie galėjo apleisti Medūzų įlanką maždaug po dviejų dešimtmečių. Bet kokios vikingų viltys kolonizuoti Šiaurės Ameriką pasirodė esančios „per tolimas tiltas“, teigia K. McAleese’as.
Parengta pagal „Live Science“.
