Pirminis kasinėjimų tikslas buvo patvirtinti gyvenvietės, siejamos su piltuvėlinės keramikos kultūra (3700–3200 m. pr. m. e.), egzistavimą, kurį liudija didelės atsargų saugojimo duobės su molinių indų fragmentais, titnaginiais įrankiais, akmeniniais girnų akmenimis ir gyvūnų kaulais.
Tačiau archeologai taip pat aptiko ankstyvesnę neolitinę juostinės keramikos kultūros gyvenvietę, siejamą su pirmaisiais žemdirbiais, atsikėlusiais į šį regioną iš Užkarpatės.
Juostinės keramikos kultūra, viena iš ankstyvųjų neolito kultūrų Vidurio ir Rytų Europoje, klestėjo maždaug 5500–4500 m. pr. m. e. Jos pavadinimas kilęs iš būdingų keraminių indų ornamentų.
Komanda aptiko „ilgojo namo“, pastatyto naudojant stulpų ir sijų techniką ir išdėstyto pagal šiaurės-pietų ašį, pėdsakus. Statinys buvo maždaug 6 m pločio ir daugiau nei 20 m ilgio.
„Ilgojo namo atradimas yra pirmasis tokio pobūdžio atradimas Sandomiero aukštumoje, – pabrėžė dr. Marekas Florekas. Tokio tipo namai anksčiau buvo žinomi iš Kujavijos, Užkarpatės ir Mažosios Lenkijos.
Pasak tyrėjų, šis radinys yra svarbus, nes leidžia manyti, kad ankstyvojo neolito laikotarpiu čia buvo ne laikina stovyklavietė, o nuolatinė gyvenvietė. Be to, tai rodo, kad šioje vietovėje buvo nuolat gyvenama tūkstančius metų.
Aplink statinį aptikta molio duobių, iš kurių buvo gaunama medžiaga ilgojo namo sienoms statyti, be to, čia rasta dekoruotos keramikos, titnaginių įrankių ir dvi duobės su daiktais, pagamintais iš importuoto obsidiano (vulkaninio stiklo).
Taip pat rastas Liublino-Voluinės kultūros neolitinio indo fragmentas, liudijantis apie dar vieną gyvenvietės veiklos etapą, rašo „Heritage Daily“.
