Tačiau atidžiau pažvelgus į duomenis matyti, kad toks mąstymas nukreiptas klaidinga linkme, rašo „New Scientist“ autorius ir neuromokslininkas Deanas Burnettas. Anot jo, padidėjusio jaunų žmonių nerimo lygio reikšmė ir priežastys išlieka sudėtingos ir neaiškios. Tačiau paprasčiausiai kalbant apie telefonus ir šiuolaikines technologijas, nerimą dažnai jaučia ne vaikai, o tėvai.
Dauguma dabartinių diskusijų apie telefonus ir jaunimą kyla dėl susirūpinusių tėvų, todėl jų baimėms numalšinti priimami teisės aktai, kuriais ribojama jaunų žmonių galimybė naudotis technologijomis, teigia mokslininkai.
Problema ta, kad net ir atlikus išsamiausius tyrimus, kol kas nepavyko nustatyti jokio reikšmingesnio ryšio tarp telefonų naudojimo ir jaunimo psichikos sveikatos problemų. O jei koks ir aptinkamas, jis visada būna menkas.
Galiausiai tėvų pastangos, kurias jie deda siekdami sumažinti išmaniųjų telefonų keliamą pavojų jaunimui, yra neproporcingos įrodymams, kad toks „pavojus“ apskritai egzistuoja.
Atsižvelgiant į tai, kad nerimo sutrikimus galima apibūdinti kaip „būsenas, sukeliančias baimę, siaubą ir kitus situacijai neproporcingus simptomus“, galima teigti, kad telefonai ne paaugliams, o tėvams sukelia pernelyg didelį nerimą.
Tai pasireiškia ir kitais būdais. Manoma, kad vaikus reikėtų skatinti atidėti telefonus ir daugiau vaikščioti lauke, nes tai akivaizdžiai sveikiau. Tačiau ir vėl šis požiūris neatitinka faktinių įrodymų.
Pirma, mintis, kad jaunimas gali arba naudotis telefonais, arba eiti į lauką, yra akivaizdžiai klaidinga. Tokios dichotomijos nėra. Daugelis žmonių vis dar vadina juos mobiliaisiais telefonais! Akivaizdu, kad nešiojamumas yra pagrindinė šios technologijos savybė.
Tačiau gilinantis į tyrimą paaiškėjo netikėta tendencija. Vaikų laikas, praleidžiamas lauke, ir atstumai, kuriuos jie nukeliauja nuo namų, mažėja ištisus dešimtmečius – tai gerokai anksčiau nei išplito išmanieji telefonai.
Tai lemia daugybė veiksnių – pavyzdžiui, kadaise buvusių tuščių erdvių užstatymas miestuose arba tai, kad keliuose vis daugėja automobilių, keliančių pavojų neprižiūrimam, klaidžiojančiam vaikui.
Tačiau vienas svarbus šio mažėjimo veiksnys yra besikeičiantis tėvų požiūris. Per pastaruosius dešimtmečius tėvai vis labiau rūpinasi savo vaikų saugumu ir vis dažniau riboja jų buvimą lauke be priežiūros. Nors tai galėjo būti daroma dėl pagrįstų priežasčių, tačiau vaiko laisvės ir judėjimo ribojimas ilgainiui sukelia daugiau sveikatos problemų.
Galiausiai daugelio šiuolaikinių tėvų nerimas dėl vaikų saugumo tiesiogiai kenkia jų sveikatai. Tai gana sudėtinga mįslė.
Ši situacija tapo dar siurrealistiškesnė, kai sužinojome, kad pastaraisiais metais ši tendencija, kai vaikai vis dažniau „laikomi“ patalpose, pasikeitė į priešingą pusę. Kodėl? Akivaizdžiausias atsakymas – telefonai! Vaikai, turintys savo telefoną, reiškia, kad tėvai gali bet kada su jais sukontaktuoti, o tai reiškia, kad jie noriau išleidžia jaunuolius iš akių. Taigi, ar racionalu kaltinti telefonus dėl to, kad vaikai nepakankamai vaikšto lauke?
Ir vis dėlto, kaip ir daugelio kitų veiksnių, darančių įtaką tėvų ir paauglių santykiams, atveju, jei iš tikrųjų kyla problemų, susijusių su telefonų naudojimu (o tokių pasitaiko), atviras dialogas yra naudingiausias būdas, teigia mokslininkas. Tai tikrai geriau nei bandyti kontroliuoti paauglio elgesį remiantis nuojauta, įtarimais ar nerimu.
