Netoli Kvedlinburgo miestelio Saksonijos-Anhalto žemėje esantis kapas yra vienas iš mažiausiai 16 kapų, aptiktų šalia buvusių kartuvių, kurios buvo naudojamos nuo 1660 m. iki XIX a. pradžios.
Tokių galimai kerštingų nemirėlių baimė Europoje išaugo XVI-XVIII a., pasakoja archeologė Marita Genesis, valstybės valdžios institucijų vardu vadovaujanti kasinėjimams.
„Tai buvo žmonės, kurie galbūt mirė ankstyva arba staigia mirtimi, be išpažinties ar atleidimo, – teigia ji. – Buvo baiminamasi, kad jie gali sugrįžti į gyvųjų pasaulį, todėl būdavo imamasi įvairių priemonių, kad mirusieji to nepadarytų.“
Tokios priemonės galėjo būti smilkalų smilkymas, medinių kryžių statymas, mirusiųjų galūnių surišimas arba jų uždengimas žabais, sakė ji. Šiuo atveju vyras buvo palaidotas gulintis ant nugaros, be karsto, o ant jo krūtinės buvo uždėti dideli akmenys – priemonė, „kuria akivaizdžiai siekta neleisti jam pakilti iš kapo“, mano M. Genesis.
Ant skeleto nerasta jokių egzekucijos žymių – nors pakorimas ir nuskandinimas ir nebūtų palikę jokių matomų žymių. Pasak mokslininkės, tolesni tyrimai gali atskleisti, kaip vyras iš tiesų mirė.
Kartuvių kalva
Egzekucijos vieta buvo „galgenbergas“ – „kartuvių kalva“, kur nusikaltėliai buvo pakariami ir dažnai užkasami, kad niekam nereikėtų nešioti kūnų didelius atstumus, sako archeologė. Šioje vietoje yra mažiausiai 16 atskirų kapų ir dvi „kaulų duobės“, kuriose rasti palaikai, pažeisti vėlesnių laidojimų.
Ant kai kurių skeletų matyti sužeidimų, kurie galėjo būti padaryti kankinant ratu arba per „ketvirčiavimą“ – šiurpią egzekucijos formą, skirtą sunkiausiems nusikaltėliams.
Dauguma mirusiųjų, įskaitant „nemirėlį“, buvo palaidoti be karstų.
„Žmonės paprastai buvo laidojami į žemę kaip gyvulių lavonai, be jokios užuojautos ar rūpesčio“, – pasakoja M. Genesis. Jie dažnai randami gulintys ant pilvo arba ant šono, su rankomis sudėtomis viena ant kitos, „kas rodo, kad jie būdavo surišti“.
Keistas palaidojimas
Tačiau vienas iš Kvedlinburge esančių palaidojimų yra neįprastas – nes žmogus buvo palaidotas mediniame karste, gulint ant nugaros ir priešais save sudėtomis rankomis. Archeologai įtaria, kad šis asmuo nusižudė pats, o tai tuomet buvo laikoma žmogžudyste – todėl įstatymas reikalavo, kad jis būtų palaidotas egzekucijos vietoje, sako M. Genesis.
Tačiau karste buvo matyti rūpestingumo ir užuojautos ženklų – trys gintaro karoliukai rodo, kad prie mirusiojo buvo padėtas krikščioniškas rožinis.
Archeologai mano, kad Europoje turėjo būti dešimtys tūkstančių tokių egzekucijų vietų. Dabar daugelį jų sunaikino žemdirbystė ir miestų plėtra, tačiau kelios išlikusios yra svarbus informacijos šaltinis archeologams.
„Pažvelgus į egzekucijos vietos žemę galima perskaityti atitinkamo regiono teisinę istoriją tarsi knygoje“, – sako M. Genesis.
Parengta pagal „Live Science“.
