Apokaliptinės dienos scenarijus: štai kaip viskas atrodytų, jei į Žemę skrietų mirtinas asteroidas

NASA radaras supypsi, pranešdamas mokslininkams, kad aptiktas pavojingas asteroidas, kuris per artimiausius 10 metų gali atsitrenkti į Žemę.

Pasaulio vyriausybės greitai įspėjamos apie galimą katastrofišką įvykį ir bando kuo skubiau parengti visuomenės informavimo planą.

Likus metams iki susidūrimo, visų šalių kosmoso agentūros paleidžia branduolines raketas, tikėdamosi nukreipti milžinišką asteroidą nuo mūsų planetos – tačiau misija nepavyksta.

JAV Federalinė nepaprastosios padėties valdymo agentūra (FEMA) įsako masiškai evakuotis iš susidūrimo zonos likus keliems mėnesiams iki susidūrimo, o likus kelioms valandoms iki jo, visuomenei pranešama, kad reikia tikėtis blogiausio.

Nors NASA teigė, kad toks scenarijus artimiausiu metu mažai tikėtinas, praėjusią savaitę Žemės atmosferoje sprogęs asteroidas buvo aptiktas likus vos aštuonioms valandoms iki susidūrimo.

Maža kosminė uoliena, praėjusią savaitę praskriejusi virš Filipinų, buvo tik 91 cm skersmens, tad ji nebuvo pakankamai didelė, kad keltų pavojų.

JAV Baltųjų rūmų 2021 m. paskelbtoje ataskaitoje rekomenduojama, kad jei būtų aptiktas bent 50 m skersmens asteroidas, kuris per 50 metų galėtų atsitrenkti į Žemę, reikėtų surengti žvalgomąją misiją.

Dokumente 1 km skersmens asteroidas  priskirtas prie „galinčių sukelti pasaulinę katastrofą“, 5 km pločio kosminė uola – prie „perlipančių pasaulinės katastrofos ribą“, o 10 km pločio objektas – prie „galinčių sukelti masinį išnykimą“.

Šių metų balandį NASA, FEMA ir Jungtinės Tautos surengė pratybas, kad įvertintų, kaip Žemė būtų pasirengusi, jei būtų aptiktas asteroidas, galintis sukelti karastrofą – ir nustatė, kad apie tai reikėtų įspėti bent 14 metų prieš susidūrimą.

Veiksmų chronologija atrodytų maždaug taip.

NASA antžeminiai teleskopai atpažįsta milžinišką asteroidą, palygindami jį su kitomis kosminėmis uolienomis duomenų bazėje – kad įsitikintų, jog jis yra naujai atrastas.

Kosmoso agentūra vykdo kelis projektus, kuriais skenuojamas dangus, įskaitant „Catalina Sky Survey“, kuris pastebėjo į Žemę skriejusį asteroidą, kuris vėliau sprogo atmosferoje.

Šioms ankstyvojo perspėjimo sistemoms taip pat priklauso NEOWISE (angl. Near-Earth Object Wide-field Infrared Survey Explorer) – kosminis aparatas, kuriame įrengtas plataus kampo 50 centrimetrų skersmens infraraudonųjų spindulių teleskopas, veikiantis dviejuose bangų ilgių diapazonuose.

Aptikę objektą, astronomai peržiūri jo ryškumo ir judėjimo duomenis – kad dar kartą patikrintų, ar tai nėra žinomas objektas.

Tada komandos praneša apie savo išvadas Mažųjų planetų centrui (MPC).

MPC ir NASA bendradarbiauja, kad nustatytų asteroido orbitą ir numatytų, ar jo skriejimo trajektorija kelia grėsmę Žemei.

Tarkime, kad komanda nustato, jog kosminė uola greičiausiai priartės prie mūsų planetos arčiau nei per 8 milijonus km – ir siunčia perspėjimus kitoms agentūroms visame pasaulyje.

Dabar, kai pasaulis žino apie artėjančią grėsmę, visų šalių kosmoso agentūros suvienija jėgas, kad nukreiptų asteroidą – praėjus maždaug dvejiems metams nuo jo aptikimo.

2022 m. NASA atliko bandymą, kurio metu kosminis aparatas „Double Asteroid Redirection Test“ (DART) 14 000 km per valandą greičiu rėžėsi į asteroido mėnulį, palikdamas didžiulį dulkių ir akmenų pliūpsnį ir sėkmingai pakeisdamas asteroido trajektoriją.

Tačiau šių metų vasarį NASA planetų gynybos vadovas perspėjo, kad į DART panaši misija negalėtų startuoti, jei iki susidūrimo būtų likę mažiau nei penkeri metai.

Todėl norėdami išvengti katastrofiško smūgio, NASA ir tarptautiniai partneriai turi nagrinėti įvairias kitas galimybes, įskaitant kosminį laivą ir branduolinius ginklus. Tad galima scenarijus galėtų atrodyti taip:

Grupė nusprendžia atakuoti asteroidą branduolinėmis bombomis – praėjus maždaug penkeriems metams po jo aptikimo – ir pradeda bandyti prototipą.

Likus dvejiems metams iki susidūrimo, komandos siunčia sprogmenis ir detonavimo įtaisą tam tikru nedideliu atstumu nuo asteroido.

„Apskaičiavome, kad visiškai suardyti 19 km skersmens asteroidą prireiktų energijos, prilygstančios maždaug 200 gigatonų trotilo“, - portalui „VOX sakė Johnso Hopkinso universiteto mechanikos inžinerijos ir medžiagų mokslo profesorius Kaliatas Rameshas.

Vienintelės raketos, galinčios gabenti tokius didžiulius branduolinių bombų krovinį, greičiausiai būtų NASA „Space Launch System“ (SLS) ir Elono Musko „SpaceX Starship“ – tačiau nė viena iš jų kol kas nepasiteisino vykdant tokio tipo misiją.

Branduolinis variantas būtų greitesnis – ši koncepcija pažįstama iš 1998 m. filmo „Armageddon“. Šiame filme NASA, turėdama vos 18 dienų iki susidūrimo, siunčia specialistų grupę, kuri turi susprogdinti į Žemę skriejantį asteroidą į jo vidų pridėję sprogmenų – ir taip išgelbėti žmoniją.

Likus keliems mėnesiams iki susidūrimo pasaulinės organizacijos – pavyzdžiui, NASA Planetų gynybos koordinavimo biuras (PDCO) – sukurtų detalius susidūrimo scenarijus, įvertintų destrukcijos spindulį, atmosferos poveikį ir galimas pasaulines pasekmes.

Tačiau tikslesni skaičiavimai, kuriais būtų prognozuojama tiksli asteroido susidūrimo su Žeme vieta, būtų atliekami tik asteroidui patekus į kosminių radarų veikimo zoną – šį procesą galėtų paspartinti nauji giliojo kosmoso zondai.

Pasaulinių organizacijų surinkta informacija būtų siunčiama FEMA ir kitoms ekstremalių situacijų grupėms – kad jos įspėtų žmones, esančius susidūrimo zonoje, ir leistų masiškai evakuotis likus keliems mėnesiams iki kosminės uolienos smūgio į Žemę.

Grupės taip pat pradėtų rengti gelbėjimo planus ir burti pagalbos komandas, kurios būtų dislokuotos beveik iš karto po smūgio, kad išgelbėtų kuo daugiau gyvybių.

2023 m. paskelbtoje NASA ataskaitoje apskaičiuota, kad visi maždaug 500 km spinduliu nuo smūgio zonos esantys žmonės „turės arba evakuotis, arba susirasti tinkamą pastogę, arba ją pasistatyti“.

Skaičiuojant paskutines valandas iki susidūrimo, visuomenei būtų nurodyta slėptis, nuolat informuojant ją apie situaciją.

Asteroido smūgis nulemtų didelius nuostolius – sukeltų cunamius, kurie nuniokotų pakrančių regionus, ir didžiules smūgines bangas bei žemės drebėjimus.

Elektros ir ryšių sistemos visame pasaulyje beveik akimirksniu sutriktų.

Saulę užstotų didžiulis smūgio metu išsiskyręs dulkių pliūpsnis, dėl to smarkiai sumažėtų temperatūra ir prasidėtų dešimtmečius trunkanti „branduolinė žiema“.

Žemę apgaubtų tamsa – nes siautėtų didžiuliai gaisrai, kurie išeikvotų didelį deguonies kiekį.

Milijardai žmonių žūtų – tačiau tie, kurie išgyventų, dabar kentėtų nuo bado, šalčio ir civilizacijos infrastruktūros žlugimo, rašo „Daily Mail“.