Ukrainiečiai „iš naujo išrado“ slaptą Antrojo pasaulinio karo ginklą

Dar Antrojo pasaulinio karo patirtis rodo, koks veiksmingas gali būti tokio tipo sprogstamasis ginklas. O tinklaraštininkas pažymi, biurokratinė Rusijos įsigijimo sistema neleidžia jiems įsigyti nieko panašaus, rašo „Forbes“

Ukrainiečiai pasižymi talentu kurti naujus sprogdiklius seniems ginklams. Garsiausias pavyzdys – sprogdiklis „Jonik“, įrengtas sovietmečio prieštankinėse minose „PTM-3“. Originalus sprogdiklis yra paprastas slėgio jungiklis, kuris suveikia tik tada, kai ant jo užvažiuoja tanko vikšrai. „Jonik“ sprogdiklis papildytas magnetometru ir akcelerometru. Magnetometras aktyvuoja miną, kai arti yra didelis metalinis objektas – todėl mina suveikia, kai tankų vikšrai net „apžergia“ miną iš abiejų pusių, be kontakto. Akcelerometro buvimas reiškia, kad bet koks bandymas pajudinti miną ją aktyvuoja.

Socialiniame tinkle „X“ analitikas „Roy“ užfiksavo keletą kitų naujų sprogdiklių, susijusių su dronų minomis – su sprogimo užvėlinimu ir magnetiniais ar kitais jutikliais. Tokias minas dronai įrengia keliuose gerokai už priešo linijos.

Lazerinis sprogdiklis – tai dar vienas žingsnis į priekį. Ir nors jis galėtų būti naudojamas prieštankinėse minose, tai yra tipas, kuris yra sietinas su tiesioginiais smūgiais į taikinius tiek ore, tiek ant žemės – klasikinio artimojo sprogdiklio variantas.

Kaip pažymima JAV karinio jūrų laivyno jūrų sistemų vadavietės dokumente, artimojo sprogdinimo įtaisas kartu su radaru ir atomine bomba yra vienas iš išskirtinių Antrojo pasaulinio karo slaptųjų ginklų. Jis buvo toks slaptas, kad negalėjo būti vadinamas tiesioginiu pavadinimu, o buvo vadinamas VT arba „kintamo laiko“ (angl. variable time) sprogdikliu – kad būtų galima susidaryti klaidingą įspūdį apie jo veikimą.

Sprogmuo, kuris gali pajusti taikinį ir sprogti netoliese, yra efektyvesnis nei tas, kuris sprogsta tik kontakto metu. Sunku pataikyti į judančius oro taikinius, todėl sviedinys, kuris sprogsta, kai tik atsiduria reikiamame atstume, yra didžiulis patobulinimas. Prieš antžeminius taikinius sviedinys, kuris sprogsta, kai atsitrenkia į žemę, didžiąją savo sprogstamosios jėgos dalį iššvaisto sukurdamas kraterį, o didžioji dalis šrapnelių nueina perniek. Sprogimai ore, kai skeveldromis apipilama viskas, kas yra apačioje ir aplinkui, yra kur kas mirtinesni.

Pirminis šios problemos sprendimas buvo uždelsto laiko sprogdiklis, kuris detonuodavo praėjus kelioms sekundėms po šūvio. Tai veikė, kai šaudantieji turėjo laiko nustatyti sprogimo laiką. Priešlėktuvinės ugnies atveju susidarydavo siaura zona, kurioje suveikdavo laiko uždelsimo sprogdikliai, ir šaudymo metu reikėdavo tiksliai įvertinti, kad tame lange būtų užfiksuotas taikinys.

Šią problemą išsprendė artumo sprogdiklis, skleidžiantis radijo impulsą ir fiksuojantis grįžtamąjį signalą. Tai miniatiūrinis radiolokacinis tolimatis, kurį buvo galima nustatyti taip, kad jis sprogtų tam tikru atstumu nuo taikinio. Manoma, kad prieš orlaivius jis buvo bent keturis kartus efektyvesnis, o Ramiojo vandenyno teatre, numušdamas japonų kamikadzes, jis išgelbėjo tūkstančius gyvybių.

Vėliau, kai artimo veikimo sprogdikliai buvo panaudoti prieš antžeminius taikinius, jų poveikis buvo triuškinantis. Ypač veiksmingi jie buvo Ardėnų operacijoje. Generolas Dwightas D. Eisenhoweris (vėliau tapęs JAV prezidentu) buvo taip sužavėtas, kad nerimavo, kas būtų nutikę, jei priešas būtų pirmas sukūręs artimojo veikimo šaudmenis: „Jei vokiečiams būtų pavykę šią naują ginkluotę ištobulinti ir panaudoti šešiais mėnesiais anksčiau, mūsų invazija į Europą būtų buvusi nepaprastai sunki, o gal net neįmanoma.“

Radiolokaciniai sprogdikliai vis dar plačiai naudojami, tačiau jų gamyba yra brangi ir sudėtinga. JAV kariuomenės 60 mm minosvaidžio bomboms skirtas „M734A1 Multi-Option Fuze for Mortars“ sprogdiklis, remiantis kariuomenės amunicijos biudžetu, kainuoja 213 JAV dolerių. Ukrainos dronų gamintojams reikia kažko paprastesnio – ką jie galėtų pasigaminti patys.

Dabar lazerinį matuoklį internetinėje „Amazon“ parduotuvėje galima įsigyti už mažiau nei 20 JAV dolerių – ir Ukrainos inžinieriai, atrodo, pritaikė tą pačią technologiją.

„ATmega328“ mikrovaldiklis, įtampos stiprintuvas, MOSFET'ai – viskas yra standartinė įranga, – sako „UAV Developer“. – Į ką verta atkreipti dėmesį – [ukrainiečiai] visiškai teisingai eina amunicijos elektrifikavimo keliu“.

Jis pažymi, kad sprogdiklis taip pat turi atsarginį kontaktinį detonatorių, jei sugestų lazerinė sistema. O dar kitoje žinutėje nurodo, kad Rusija neturi nieko panašaus į lazerinį artumo sprogdiklį ar „Joniką“ – nes žmonės, vykdantys viešųjų pirkimų procesą, yra, kaip jis sako, kvailiai.

„UAV Developer“ teigia žinantis bent keturis atvejus, kai žmonės Rusijos gynybos ministerijai pateikė panašius gaminius, tačiau jie buvo atmesti – nes biurokratams nepatiko sudėtingos elektroninės sistemos, kad ir kokios patikimos jos būtų. Rezultatas – ukrainiečiai turi artumo sprogdiklį ir „100–500 rūšių detonatorių“, o rusai – „lazdą su jungikliu ir laimingus idiotus“.

Nors naujasis ukrainiečių įrenginys gali neatitikti Pentagono patikimumo, tvirtumo ir saugumo standartų, jis suteikia naujų vertingų galimybių. Dėl šių sprogdiklių dronų bombų ir pačių bepiločių smūgiai taps gerokai mirtinesni, rašo „Forbes“.