Odoje gausu senosrinių (jutiminių) neuronų, t. y. nervinių ląstelių, kurios nustato aplinkos pokyčius, ir reaguodamos į juos, sukelia pojūčius – pavyzdžiui, skausmą. Kai žmogus susiduria su potencialiu alergenu -pavyzdžiui, uodų seilėmis – šie neuronai jį aptinka ir gali sukelti niežėjimo pojūtį. Jie taip pat padeda suaktyvinti netoliese esančias imunines ląsteles, kurios sukelia uždegiminę reakciją, pasireiškiančią patinimu ir paraudimu.
Kai kuriems žmonėms, pakartotinai susiduriantiems su alergenu, gali išsivystyti lėtinis alerginis uždegimas, kuris iš esmės pakeičia audinius, kuriuose tas uždegimas vyksta. Pavyzdžiui, į alergenus reaguojančios imuninės ląstelės gali pakeisti nervų jautrumą, todėl jie gali daugiau ar mažiau reaguoti į medžiagą.
„Visi turime sensorinių neuronų, todėl visi galime jausti niežulį, tačiau ne visi esame alergiški, nors mus supa tie patys alergenai“, – sako vyresnioji tyrimo autorė, Harvardo medicinos mokyklos ir Masačiusetso bendrosios ligoninės (JAV) alergijos ir imunologijos profesorė daktarė Caroline Sokol. – Taigi kas lemia, kieno jutiminiai neuronai reaguoja į alergenus, o kieno ne?“
Norėdami tai išsiaiškinti, C. Sokol su kolegomis paveikė peles chemine medžiaga, vadinama papainu, kuri sukelia niežulį, verčiantį peles kasytis odą. Skirtingoms tyrimo laboratorinių pelių grupėms trūko skirtingų imuninių ląstelių. Žurnale „Nature“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad pelės, kurioms trūko tam tikro tipo T ląstelių, nesikasė – kai buvo veikiamos papainu.
Tyrėjai norėjo išsiaiškinti, kaip šios ląstelės, pavadintos GD3 ląstelėmis, skatino sensorinių nervų reakcijas. Jie laboratorijoje išaugino GD3 ląsteles ir apdorojo jas chemine medžiaga, kad jos išskirtų signalines molekules, vadinamas citokinais. Tada jie suleido pelėms, turinčioms normalią imuninę sistemą, skysčio, kuriame buvo auginamos ląstelės ir kuris turėjo citokinų.
Tai savaime nesukėlė niežulio. Tačiau sustiprino pelių kasymąsi reaguojant į įvairius alergenus, įskaitant uodų įkandimus. Tai leido manyti, kad kažkas, ką išskiria GD3 ląstelės, sustiprino nervų sukeltą niežulį.
Palyginę GD3 ląstelių išskiriamas chemines medžiagas su kitų centrinio odos sluoksnio imuninių ląstelių išskiriamomis cheminėmis medžiagomis, tyrėjai nustatė, kad tik vienas veiksnys buvo būdingas tik GD3 ląstelėms: interleukinas 3 (IL-3), kuris, kaip žinoma, padeda reguliuoti uždegimą.
Į IL-3 reagavo tik kai kurie sensoriniai neuronai. Tie, kurie reagavo, dažniau sukėlė niežulį – tai ženklas, kad citokinas „paruošia“ neuronus reaguoti į alergenus.
Priešingai, mokslininkams pašalinus IL-3 ar jo receptorių genus arba visiškai pašalinus GD3 ląsteles, pelės negalėjo patirti alerginės reakcijos. Atlikę tolesnius eksperimentus, mokslininkai padarė išvadą, kad IL-3 aktyvuoja du atskirus signalus: vieną, kuris skatina nervų sukeliamą niežulį, ir kitą, kuris kontroliuoja imuninę alerginės reakcijos pusę.
Išskirdamos IL-3, GD3 ląstelės buvo „absoliučiai būtinos“ nustatant ribą, nuo kurios sensorinis nervas reaguoja į alergeną, sakė C. Sokol. Ši grandininė reakcija, kurioje dalyvauja IL-3, „gali suteikti mums naują būdą gydyti pacientus, sergančius lėtiniais niežėjimo sutrikimais“, – pridūrė ji.
Tačiau kol kas tyrimai atlikti tik su pelėmis, todėl mokslininkai negali būti tikri, kad žmogaus ląstelės elgsis lygiai taip pat. Nors tyrime dalyvavusios pelių imuninės ląstelės turi labai panašius genus ir baltymus, kaip ir jų žmogiškieji atitikmenys, mokslininkė pabrėžė, kad svarbu suprasti, ar žmogaus T ląstelės reaguoja į IL-3, ir kaip. Šių duomenų reikia, kad atradimą būtų galima pritaikyti niežulio gydymui arba būdams, kaip numatyti, kam gali grėsti alergija.
„Visi turime draugą, kuris nereaguoja į uodų įkandimus, ir draugą, kuris po dienos lauke atrodo siaubingai, – sako C. Sokol. – Manome, kad [IL-3] tai lemia realiuoju laiku, nes kai nagrinėjame uodų įkandimų sukeliamą niežulį – ir po jo sekantį alerginį imuninį atsaką – matome, kad jis visiškai priklauso nuo šio kelio ląstelių.“
Parengta pagal „Live Science“.
