„Baltijos kelias yra įkvepiantis istorinis pavyzdys, kuris įrodo, kad žmonių vienybė gali nuversti didžiausius kalnus. Net ir šiandien stebina, kaip tokio masto renginys galėjo įvykti neturint nei skaitmeninių žemėlapių, nei socialinių tinklų bei mobiliųjų telefonų. Nors tai šiai akcijai prideda papildomo žavesio, padedant modernioms technologijoms, šiandieninis Baltijos kelias galimai būtų dar masiškesnis ir sklandesnis. Šiuolaikinės medijos žinią apie renginį leistų paskleisti per visą pasaulį, supaprastinti žemėlapių sprendimai dalyviams padėtų lengviau užimti pozicijas, o virtualios realybės (VR) technologija įgalintų žmones visoje planetoje į grandinę stoti nuotoliniu būdu“, – inovatyviomis idėjomis dalinasi „Telia“ radijo tinklo vadovas Ramūnas Mikalauskas.
Ypatingas Baltijos kelio žemėlapis
Baltijos kelio organizavimas 1989-aisiais buvo didžiulis iššūkis, reikalavęs kruopštaus planavimo ir koordinacijos.
„Pirmajame koordinaciniame pasitarime buvo nustatyta, kad kiekvienam žmogui reikės apie 80 centimetrų erdvės, o visa Lietuvos trasa, siekianti 220 kilometrų, buvo suskirstyta į 50 atkarpų, simbolizuojančių 50 sovietų okupacijos metų. Buvo apskaičiuota, kad visai grandinei reikia apie 300 000 žmonių, kad būtų galima padengti visą 600 kilometrų maršrutą“, – pasakoja viena iš Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė.
R. Mikalauskas pastebi, kad surasti reikiamą žemėlapio plotelį tiek anais, tiek šiais laikais žmonėms yra sudėtinga užduotis, tad jai spręsti galima pasitelkti išmanius įrankius.
„Šią problemą dabartiniais laikais lengvai išspręstų startuolis „what3words“, kuris visą planetą padalino į trijų metrų kvadratukus ir kiekvieno jų pavadinimui priskyrė atsitiktinius tris žodžius iš žodyno. Tai išlaisvina žmones nuo sudėtingų koordinačių įsiminimo ir padeda atsidurti tiksliai ten, kur reikia. Baltijos kelyje tai ypač praverstų, kadangi tas 50 atkarpų būtų galima išdalinti į kvadratukus, leidžiant dalyviams vykti tiksliai į jiems priskirtą vietą, o ne į didelį plotą užimančią atkarpą“, – svarsto R. Mikalauskas.
A. Rupšytė prisimena, kad, kaip ir buvo galima tikėtis, Baltijos kelio dieną ne viskas ėjosi sklandžiai. Priešiškos jėgos renginio dieną paleido pirmyn atgal įvairiomis trasomis važinėjusius lokomotyvus, kurie sudarė spūstis ties geležinkelio pervažomis bei taip neleido Šiaulių, Panevėžio ir kai kurių kitų miestų gyventojams laiku prisijungti prie akcijos.
Šiandien nuo stovėjimo spūstyse apsaugoti galėtų tokios programėlės, kaip „Waze“ ir neseniai pranešimų apie eismo situaciją funkcijomis pasipildžiusi „Google Maps“. Jos padėtų laiku apvažiuoti besiformuojančias spūstis ir įgalintų operatyviai pranešti apie avarijas.
Radijo ryšį keistų socialiniai tinklai
Viena įspūdingiausių Baltijos kelio akcijos detalių yra rekordiškai trumpas jos organizavimo laikas. Baltijos Tarybos posėdyje Pernu mieste akcija buvo patvirtinta tik 1989 m. liepos 15 d., likus vos kiek daugiau, nei mėnesiui iki grandinės formavimo dienos. Apie ją visuomenei turėjo pranešti estų pasiūlyta bendra radijo programa ir Sąjūdžio televizijos laida „Atgimimo banga“, o pilietiškus asmenis prisijungti prie renginio turėjo paskatinti atskirų rajonų Sąjūdžio Seimo tarybos nariai bei Sąjūdžio remti TSRS liaudies deputatai.
Šiandien minėtą darbą neabejotinai atliktų socialiniai tinklai. Vyresniosios auditorijos dvasią keltų „Facebook“ tekstai, jaunesniuosius visuomenės narius bandytų įtraukti patriotiškai nusiteikę nuomonės formuotojai, o vaikų ir paauglių susidomėjimą skatintų „TikTok“ vaizdo įrašai. Beveik nėra abejonių, kad tokia akcija patrauktų ir tarptautinės bendruomenės dėmesį, todėl užsienio lietuvių diaspora taip pat būtų informuota apie šį ypatingą įvykį.
„Socialiniai tinklai pasitarnautų ne tik dėl informacijos sklaidos, bet ir galimybės gauti atgalinį ryšį. „Eventbrite“, „vFAIRS“ ir kitos panašios paslaugos leistų prie renginio nuorodos prisegti registracijos formą, todėl organizatoriai iš anksto galėtų matyti, kiek dalyvių planuoja dalyvauti akcijoje, kuriuose rajonuose aktyvumas yra mažiausias, o galų gale net ir sužinoti atsakymą į tokį praktišką klausimą, kiek žmonių planuoja vykti asmeniniais automobiliais, o kiek – viešuoju transportu, bei pagal tai užsakyti kiekvienam regionui reikalingą autobusų kiekį“, – mano R. Mikalauskas.
Be to, atėjus šiandienio Baltijos kelio dienai, į paskirtą vietą atvykusius dalyvius būtų galima registruoti pagal išduotus QR kodus arba jiems patiems leisti savo atvykimą pažymėti virtualiame sąraše, todėl koordinatoriai realiu laiku galėtų stebėti, kuriose atkarpose trūksta žmonių, bei į jas operatyviai nusiųsti dalį asmenų iš kitų plotelių, kad jie užimtų neatvykusiųjų vietas. Turint socialinius tinklus ir modernias susirašinėjimo priemones, svarbią informaciją dalyviams pavyktų ištransliuoti daug sklandžiau, nei per radiją, kurio imtuvus į renginį vykstančių žmonių buvo prašoma pasiimti prieš trečdalį amžiaus.
Dalyvauti būtų galima ir nuotoliniu būdu
Nors Baltijos kelio išskirtinumas neatsiejamas nuo dalyvių pasiryžimo vykti ir fiziškai stoti į kelių šimtų kilometrų ilgio grandinę, A. Rupšytės teigimu, akciją labai smarkiai palaikė ir joje dalyvauti negalėję užsienio valstybių gyventojai. Tą pačią dieną, nepaisydami tuometinės milicijos smurto, Maskvos Puškino aikštėje į mitingą su Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavomis susirinko Demokratinės sąjungos pakviesti žmonės, o Paryžiuje iš Baltijos šalių kilę gyventojai surengė demonstraciją-eiseną nuo Triumfo arkos iki Laisvės paminklo.
„Galimybių atvykti neturintiems asmenims šiuolaikinės technologijos leistų dar labiau įsitraukti į akciją. Kadangi Baltijos šalys garsėja vienu plačiausiu 4G ir 5G tinklu, kiekvienoje atkarpoje būtų galima pastatyti po kamerą, kuri realiu laiku transliuotų už rankų susikibusius žmones. Tai užsieniečius įgalintų į grandinę stoti nuotoliniu būdu, dėvint virtualios realybės akinius, ir taip bent jau dalinai pajusti šio istorinio įvykio dvasią“, – idėja dalinasi R. Mikalauskas.
Renginyje taip pat smarkiai galėtų pasitarnauti dronai. Be įspūdingų renginio kadrų fiksavimo ir papildomo dalyvių skaičiaus patvirtinimo rekordui, jie galėtų perimti gėlių barstymo funkciją iš senutėlių, tais laikais „kukurūznikais“ vadintų „An-2“ lėktuvų, o sutemus – susirinkusiuosius stebinti sinchroniškai judėdami ir iš LED švieselių formuodami patriotines figūras bei animacijas.
„Vis dėlto neturėtume nepamiršti, jog modernios technologijos yra tik priemonė. Turbūt ne vienas esame patekę į situaciją, kai į puikiai socialiniuose tinkluose išreklamuotą renginį ar šventę, kurios kvietimai buvo išsiųsti dideliam žmonių skaičiui, nepavyksta pakviesti net dešimtadalio dalyvių. Kitaip tariant, renginio sėkmę labiausiai lemia bendras tikslas. Tik jo svoris, o ne inovacijų gausa, šiandien leistų atkurti tą neįkainojamą vienybės jausmą, kuris prieš 35 metus apėmė milijonus žmonių ir padėjo visam pasauliui parodyti išskirtinę Baltijos šalių tautinę brandą“, – reziumuoja R. Mikalauskas.
