Rizikingais reidais niekada nebuvo pasiekta labai daug – išskyrus tai, kad buvo sugėdinti Rusijos vadovai. Galbūt iki šiol, rašo „Forbes“.
Antradienį mažiausiai dviejų Ukrainos kariuomenės brigadų daliniai, tarp kurių nebuvo proukrainietiškai nusiteikusių Rusijos kovotojų, išnaudojo spragą gynyboje aplink Sudžos kaimą Kursko srityje, Rusijos pusėje prie šiaurinės Ukrainos sienos.
Po dienos šimtai ukrainiečių karių iš (bent jau) 22-osios ir 88-osios mechanizuotųjų brigadų, palaikomi artilerijos, dronų ir oro gynybos, įžengė beveik 16 kilometrų į pietų Rusiją, sutriuškino vietos rusų pajėgas ir užėmė Sudžą kartu su keliais kitais kaimais.
Tai įspūdingas žygdarbis kariuomenei, kuri ištisus metus buvo gynybinėje padėtyje ir kuriai sunkiai sekėsi sutelkti pakankamai pajėgų, kad atlaikytų nesiliaujančius, bet brangiai kainuojančius Rusijos puolimus visoje fronto linijoje Rytų Ukrainoje.
Ukrainos kariuomenė negali pilnai sukomplektuoti brigadų, ginančių fronto miestus rytuose, o tai turi skaudžių pasekmių Kijevo pastangoms išlaikyti paskutinius laisvus Donecko srities plotus. Ir vis dėlto kariuomenė galėjo skirti dvi ar daugiau brigadų puolimui prie Sudžos – ir manė, kad galimi šio puolimo laimėjimai yra verti galimos rizikos.
„Vis dar nesu tikras, koks čia tikslas, – rašo Ukrainos ekspertas iš Suomijos analizės grupės „Black Bird Group“ Johnas Helinas. – Remiantis nepatikimais pranešimais, Ukraina šiame rajone sutelkė nuo dviejų iki keturių brigadų elementus. Jų labai reikėtų rytuose“.
Gali būti, kad Ukrainos generalinis štabas Kijeve mano, jog Ukrainos puolimas šiaurėje gali priversti Kremlių perkelti kareivius iš Rytų Ukrainos ir taip sulėtinti Rusijos pažangą šiame fronte.
Tačiau šioje galimoje diversijoje dalyvauja mažiausiai dvi, o galbūt ir keturios Ukrainos brigados. Kad diversijos strategija Kijevui pasiteisintų, Kremliui tektų perkelti daug pulkų iš rytų – galimai keliolika, kaip teigia J. Helinas.
Jei Rusijos šiaurinė pajėgų grupuotė gali sustabdyti Ukrainos puolimą „nesiskolindama“ pulkų iš rytų, Ukrainos gambitas žlugs. Žinoma, darant prielaidą, kad Rusijos pajėgų nukreipimas yra tikslas.
Gali būti, kad Ukrainos puolimas nėra diversija. Priešingai, tai gali būti būtent tai, kuo atrodo: rimtos pastangos užimti ir išlaikyti Rusijos teritoriją.
Tokiu atveju galutinis tikslas gali būti diplomatinis. Užėmusi net nedidelę Rusijos teritorijos dalį, Ukraina galėtų per galimas būsimas taikos derybas iškeisti tą teritoriją į Rusijos okupuotas Ukrainos dalis.
Kita vertus, Ukrainos planuotojams gali visai nerūpėti hipotetinės taikos derybos. Jie gali nuoširdžiai tikėtis, kad pavyks išlaikyti – nors ir labai rizikuojant – invaziją į Rusiją.
„Ukrainai bandant perimti iniciatyvą šiaurės rytų pasienio regionuose, yra galimybė vykdyti tolesnes operacijas, – rašo „Black Bird Group“ atstovas Emilis Kastehelmi. – Sukėlusi sumaištį ir privertusi Rusiją reaguoti Kurske, Ukraina gali bandyti pulti ir kitur – jei dar liks laisvų pajėgų.“
Tai – didelis „jeigu“. Kad ir kokia būtų Ukrainos strategija šiaurėje, rizika yra ta pati. „Ukrainos vadai turi ribotas pajėgas, kad galėtų sustiprinti spaudimą patiriančius dalinius arba sustabdyti prasiveržimą, – aiškina Filadelfijos Užsienio politikos tyrimų instituto (JAV) analitikas Robas Lee.
Ukrainos pajėgos ištemptos išilgai 1100 kilometrų ilgio fronto linijos Ukrainoje, o į Rusiją įsiveržė dvi, trys ar keturios ukrainiečių brigados. Dabar tos fronto pajėgos dar labiau išretėjusios. Didėja tolesnio Rusijos proveržio pavojus – ypač rytuose.
Ukrainiečių vadai lošia, puola šiaurėje tikėdamiesi nepatirti didelių nuostolių. Tačiau puolimas atviroje vietoje beveik visada kainuoja brangiau nei gynyba iš parengtų pozicijų.
„Puolamosios operacijos ... kelia riziką, kad bus patirta daugiau aukų nei gynyboje – tuo metu, kai Ukrainos pajėgos yra išretėjusios, – rašo R. Lee. – Ukrainai reikia palaikyti palankų santykį, atsižvelgiant į gyvosios jėgos padėtį, todėl didelių nuostolių patyrimas šioje operacijoje gali apsunkinti jos vykdymą.“
Gera žinia ukrainiečių brigadoms Kurske yra ta, kad kol kas jos išlaiko postūmį. Jos numušė du rusų sraigtasparnius, vieną iš jų – naudodamos droną kamikadzę. Jie nukovė rusų tankus ir paėmė į nelaisvę dešimtis rusų karių. „Atrodo, kad rusai yra sutrikę“, – pažymi E. Kastehelmi.
Tačiau tai gali pasikeisti, kai rusai iškeis erdvę į laiką ir įves papildomas pajėgas. Palyginti su tuo, kas buvo prieš metus, Rusija „jau turi daugiau pajėgų [ir] konvencinių pajėgumų regione, geresnį vadovavimą ir kontrolę – ir turi šauktinių dalinių, kuriuos galima dislokuoti ir kurie nenaudojami Ukrainoje“, – pažymi R. Lee.
Viskas, ką dabar gali daryti išorės stebėtojai, yra stebėti ir laukti. Galbūt drąsiu ir rizikingu puolimu ukrainiečiai pasuks karo eigą viename fronte. O gal jie degina tuos kelis laisvus karius, kuriuos turi, pasmerktam žygiui per sieną.
Laikas parodys. „Tikėkimės, kad Ukraina turi aiškią idėją dėl šios operacijos tikslų, ir tikėkimės, kad tie tikslai taip pat yra pasiekiami tiek politiniu, tiek kariniu požiūriu“, – rašo J. Helinas. – Šiuo metu man vis dar atrodo, kad Ukraina žaidžia azartinius lošimus, laikydama rankose gana prastas kortas.“
Parengta pagal „Forbes“.
