Keturios molinės lentelės „yra seniausi iki šiol aptikti Mėnulio užtemimų pranašysčių rinkinių pavyzdžiai“, – rašo Londono universiteto Babilono kultūros profesorius emeritas Andrew George ir nepriklausomas tyrėjas Junko Taniguchi straipsnyje, neseniai paskelbtame žurnale „Journal of Cuneiform Studies“.
Mėnulio užtemimai įvyksta, kai Mėnulis patenka į Žemės šešėlį.
Lentelių autoriai skelbdami pranašystes rėmėsi nakties laiku, šešėlių judėjimu ir užtemimų data bei trukme.
Pavyzdžiui, vienoje pranašystėje sakoma, kad jei „užtemimas prasideda iškart nuo centro ir iškart išplinta: mirs karalius, bus sunaikintas Elamas“. Elamas buvo Mesopotamijos sritis, kurios centras yra dabartiniame Irane. Kitoje pranašystėje sakoma, kad jei „užtemimas prasideda pietuose, o paskui išsisklaido: Subartu ir Akado žlugimas“. Subartu ir Akado buvo tuometiniai Mesopotamijos regionai. Dar viena pranašystė skelbia skelbia: „Užtemimas prasideda: „Užtemimas vakaro metu: tai reiškia ligas“.
Gali būti, kad senovės astrologai, remdamiesi praeities patirtimi, teikdavo užtemimų pranašystes.
„Kai kurių ženklų kilmė galėjo būti susijusi su realia patirtimi – stebint užtemimus, po kurių įvyko katastrofa“, – sako A. George’as. Tačiau dauguma ženklų greičiausiai buvo nustatyti pagal teorinę sistemą, kuri siejo užtemimų savybes su įvairiais ženklais, pažymi jis.
Tikėtina, kad šios dantiraščio lentelės yra iš Sipparo – miesto, kuris klestėjo dabartiniame Irake, teigia mokslininkas. Tuo metu, kai lentelės buvo užrašytos, kai kuriose regiono dalyse klestėjo Babilono imperija. Nuo 1892 m. iki 1914 m. lentelės pateko į Britų muziejaus kolekciją, tačiau iki šiol nebuvo iki galo išverstos ir publikuotos.
Bandymai nuspėti ateitį
Babilone ir kitose Mesopotamijos dalyse buvo tvirtai tikima, kad dangaus reiškiniai gali leisti nuspėti ateitį.
Žmonės tikėjo, kad „įvykiai danguje yra užkoduoti ženklai, kuriuos ten patalpino dievai kaip įspėjimus apie žemėje gyvenančių žmonių ateities perspektyvas, – straipsnyje rašo A. George'as ir J. Taniguchi. – Tie, kurie patarinėjo karaliui, nuolat stebėjo naktinį dangų ir savo stebėjimus sutikrindavo su akademiniu dangaus-menų tekstų departamentu“.
Senovės Mesopotamijos karaliai, norėdami nuspėti, kas bus, nepasikliaudavo vien tik užtemimų pranašystėmis.
„Jei su tam tikru ženklu susijusi pranašystė buvo grėsminga – pavyzdžiui, „karalius mirs“ – tuomet siekiant nustatyti, ar karaliui gresia realus pavojus, būdavo atliekamas orakulinis tyrimas, kurio metu būdavo apžiūrimi gyvūnų viduriai“, – rašo A. George'as ir J. Taniguchi.
Jei gyvūnų žarnos rodydavo, kad gresia pavojus, žmonės tikėjo, kad jie gali atlikti tam tikras apeigas, kurios gali panaikinti blogą pranašystę ir taip pasipriešinti už jos slypinčioms blogio jėgoms, pasakoja mokslininkai. Taigi, net jei pranašystės buvo blogos, žmonės vis tiek tikėjo, kad prognozuojamos ateities galima išvengti, rašo „Live Science“.
