Kad ir kokia būtų priežastis, šis pagreičio pojūtis paskatino Kremlių atmesti naujausius Ukrainos taikos uvertiūras ir užimti maksimalistinę poziciją, kuri yra būtina sąlyga bet kokioms deryboms su Kijevu. Tačiau Maskvos triumfalizmas slepia tikrovę – beveik visais empiriniais rodikliais Rusijos pasirinktas karas Kremliui buvo pražūtingas, teigia politikas.
Pasak jo, pirmiausia reikia paminėti pačios Maskvos laimėjimus mūšio lauke – arba jų trūkumą. Priešingai oficialiai retorikai, Rusijos kariuomenė Ukrainoje nedaro jokios reikšmingos pažangos. Nuo šių metų pradžios, kaip patvirtino Ukrainos pareigūnai, padvigubėjusios Rusijos karinės pastangos atnešė jai mažiau nei 1 proc. papildomos Ukrainos teritorijos, o iš viso ji vis dar kontroliuoja mažiau nei 18 proc. šalies teritorijos.
Tačiau net ir šis nedidelis laimėjimas buvo pasiektas itin didele kaina. Vien nuo šių metų sausio iki balandžio karas Ukrainoje pareikalavo beveik 83 000 rusų aukų – manoma, kad iki metų pabaigos Maskva gali prarasti dar ketvirtį milijono žmonių. Jei taip nutiks, nuo 2022 m. vasario Rusija iš viso bus praradusi 690 000 žmonių. Palyginimui, šis šiurpus skaičius beveik 50 kartų viršija sovietų kareivių, žuvusių per pražūtingą dešimtmetį trukusią TSRS okupaciją Afganistane 1979–1989 m., skaičių.
To pasekmių negalima pervertinti, teigia I. Bermanas. Remdamiesi vien tik iki šiol Rusijos patirtais nuostoliais, britų kariuomenės pareigūnai apskaičiavo, kad „Putinui prireiks penkerių metų atkurti Rusijos kariuomenę iki 2022 m. vasario lygio“. O jei 2024 m. Rusijai kainuos tiek pat, kiek kai kurie prognozuoja, tai gali užtrukti gerokai ilgiau. Kitaip tariant, Rusijos prezidentas savo šalies karinės didybės perspektyvas ir atnaujintą didžiosios valstybės statusą beveik visiškai pastatė ant kortos, vardan Ukrainos užkariavimo.
Tuo tarpu Rusijos karas gerokai pablogino jos bendrą strateginę padėtį. Kremliaus pareigūnai teigė, kad jų karas su Ukraina yra natūrali ilgus metus trukusio NATO veržimosi į Rusijos pakraščius pasekmė. Tačiau Maskvos agresija neatbaidė Aljanso – toli gražu ne. Vos prieš kelerius metus pasitikėjimas šiuo bloku buvo akivaizdžiai smukęs – ir net žemyne, kuriame jis buvo įkurtas, daugelis NATO laikė vis labiau pasenusiu.
Dabar taip nėra. Karas Ukrainoje įkvėpė naujos gyvybės bloko misijai ir veiklai. Nuo konflikto pradžios NATO padidino savo veiklos tempą, pagerino Aljanso sąveiką ir išplėtė savo karinių operacijų teritoriją. Ji taip pat priėmė dvi naujas nares – dėl kolektyvinės gynybos apsaugos Švedija ir Suomija atsisakė savo ilgalaikio neutralumo. Dėl to Aljansas fiziškai gerokai priartėjo prie Rusijos sienų – visiškai priešingai rezultatui, kurio, kaip manoma, siekė V. Putinas, pradėdamas karą.
Vyksta ir kiti pokyčiai. Po Šaltojo karo tapo madinga galvoti, kad Europa yra „postkarinė“ galybė – blokas, kuris prarado ir gebėjimą, ir norą gintis, o norėdamas išlikti svarbus, pasikliauja diplomatija ir ekonominiu dalyvavimu. Tačiau per pastaruosius dvejus su puse metų ši tendencija gerokai pasikeitė – nes būtinybė ginti Ukrainą paskatino Europos pokalbius apie didesnę gynybos gamybą ir tikros gynybos pramonės bazės poreikį.
Rusijos pareigūnai ir šalininkai gali guostis tuo, kad naujoji respublikonų administracija Vašingtone netrukus gali apsunkinti Kijevo gyvenimą, o Kremliui – palengvinti užkariavimą. Taip gali nutikti, nors antroji D. Trumpo kadencija nebūtinai turėtų būti vertinama kaip Amerikos paramos Ukrainai mirties nuosprendis – jei Kijevas persigalvos ir sugebės įtikinti naująją administraciją, kad yra pajėgus artimiausiu metu pasiekti lemiamą pergalę mūšio lauke.
Kad ir kokie būtų politiniai rezultatai Vašingtone, realybė Rusijai išliks tokia pati. V. Putino karinė avantiūra šaliai brangiai kainavo tiek strateginiu, tiek žmogiškuoju požiūriu. Pareigūnai Maskvoje šį rezultatą vaizduos rožinėmis spalvomis. Tačiau patiems rusams Ukrainos konfliktas neturėtų būti laikomas pergale, kad ir kaip Kremliaus propagandistai stengtųsi jį apsukti, rašo Amerikos užsienio politikos tarybos Vašingtone vyresnysis viceprezidentas.
Parengta pagal „Newsweek“.
