Nesvarbu, ar sportininkas kovoja dėl pergalės plaukimo krūtine rungtyje, ar siekia aukso šiuolaikinės penkiakovės rungtyse, psichologija vaidins labai svarbų vaidmenį jo sėkmei ar nesėkmei šią vasarą Paryžiuje.
Pastarosiose olimpinėse žaidynėse matėme, kokį psichologinį krūvį sportininkams gali padaryti varžymasis aukščiausiu lygiu.
JAV gimnastė Simone Biles pasitraukė iš penkių 2020 m. Tokijo olimpinių žaidynių rungčių, kad pasirūpintų savo psichine sveikata, o 23 aukso medalius laimėjęs Michaelas Phelpsas papasakojo apie psichologinį nuosmukį, kuris jį ištinka po varžybų.
Kaip sportininkai naudojasi psichologiniais principais, kad suvaldytų savo protą ir pasiektų gerų rezultatų esant spaudimui, kai net mažos klaidos gali kainuoti medalį?
Psichologinis atsparumas
Gebėjimas atsitiesti po nesėkmių, pavyzdžiui, nuviliančių pasirodymų ar traumų, yra labai svarbus.
Psichikos procesai ir elgesys, pavyzdžiui, emocijų savireguliacija (pavyzdžiui, nerimo atpažinimas ir kontrolė), padeda olimpiečiams išlaikyti susikaupimą ir ryžtą varžantis didžiausioje pasaulio scenoje.
Psichologinis atsparumas tai ne nekintanti būsena, o dinamiškas procesas, kuris vystosi sąveikaujant atleto individualioms savybėms (pavyzdžiui, asmenybei ir psichologiniams įgūdžiams) ir aplinkai (pavyzdžiui, palaikymui iš aplinkinių).
2012 m. Jungtinėje Karalystėje atliktame tyrime, kuriame buvo nagrinėjamas olimpinių čempionų psichologinis atsparumas, pabrėžta, kad įvairūs psichologiniai veiksniai, tokie kaip pozityvumas, motyvacija, pasitikėjimas savimi ir susitelkimas, taip pat jausmas, kad turi palaikymą, padeda apsaugoti sportininkus nuo galimo neigiamo streso, kurį sukelia varžymasis olimpinėse žaidynėse.
Šie veiksniai padėjo padidinti sportininkų psihologinį atsparumą ir tikimybę, kad jie pasieks geriausius rezultatus.
Psichologinis atsparumas įgalina olimpiečius remtis individualiais įgūdžiais ir savybėmis ir apsaugo juos nuo neigiamo streso poveikio, kuris neišvengiamai atsiranda varžantis olimpinėse žaidynėse. Pavyzdžiui, irkluotojui gali tekti spręsti tokias problemas kaip besikeičiančios oro sąlygos.
Psichologinis atsparumas leidžia jiems išlaikyti ramybę ir prisitaikyti prie sąlygų – pavyzdžiui, pakeičiant irklavimo techniką.
Susitelkimas
Susitelkimas gali padėti sportininkams išvengti įtampos, kurią sukelia mąstymas apie varžybų svarbą arba nusivylimas ankstesnėmis nesėkmėmis, ir spaudimo dėl didelių lūkesčių.
Kad išliktų susitelkę, sportininkai gali naudoti įvairias strategijas. Sąmoningumu pagrįsta meditacija ir kvėpavimo pratimai gali padėti sportininkams jaustis ramiems ir susikaupusiems.
Taip pat daugelis sportininkų prieš rungtį (ar tam tikrą užduotį) gali atlikti veiksmus, kurie padeda jiems sukurti įprastumo ir kontrolės jausmą. Pavyzdžiui, tenisininkas, prieš paduodamas kamuoliuką, gali jį pamušti į žemę tam tikrą skaičių kartų.
Susitelkimas gali padėti sumažinti sportininkų nerimą ir išlaikyti dėmesį į užduotį.
Psichologinės gerovės saugojimas
Nesėkmė gali būti pražūtinga, o sportininkų santykiai su pergale gali būti sudėtingi.
Pavyzdžiui, kai kuriuos sportininkus po olimpinių žaidynių kamuoja „poolimpinis bliuzas“ – kuris dažnai apibūdinamas kaip tuštumos jausmas, savivertės praradimas ir net depresija po olimpinių žaidynių, net jei sportininkas laimėjo medalį.
Britų dviratininkė Viktorija Pendleton 2016 m. laikraščiui „The Telegraph“ apibūdindama šį reiškinį teigė: „Atrodo, lengviau užimti antrąją vietą, nes kai finišuoji, toliau turi ko siekti. Kai laimi, staiga pasijunti pasimetęs“.
Olimpiečiai gali būti čempionai, tačiau kaip ir visi mes, jie turi teikti pirmenybę pagrindiniams dalykams – tokiems kaip pakankamas miego ir poilsio laikas – kad psichologiškai atsigautų. 2020 m. Australijoje atliktame tyrime pabrėžtas ryšys tarp psichologinės gerovės, palaikymo ir geresnių sportinių rezultatų.
Rūpindamiesi savo gerove, olimpiečiai turi geriausią galimybę pasiekti aukščiausių rezultatų per pačias žaidynes – ir išvengti liūdesio joms pasibaigus.
Parengta pagal „Science Alert“.
