Taigi, patenkame į 2329-ųjų Niujorką, kuriame valdome Mirtingumo departamento detektyvą Jamesą Karrą. Viso žaidimo metu jam talkina jauna policijos operatorė Sara Kai, o kartu jie turi išnarplioti netikėtą bylą, kuri nuveda veikėjus į giliausią miesto paslapčių bedugnę. Svarbu paminėti tai, kad viena kertinių žaidimų temų – žmonių nemirtingumas, kurio ateityje, panašu, pavyko pasiekti. „Nobody wants to die“ parodo pasaulį, kuriame turtingieji gali sau leisti perkelti smegenis iš senstančio kūno į naują, o tokiu būdu gauna ir visas naujojo kūno alergijas, fizinius trūkumus ar ligas. Taip net pats pagrindinis žaidimo veikėjas viso yra maždaug 120-ies metų amžiaus bei pakeitęs kelis kūnus. Būtina išskirti, kad ši tema žaidime tikrai sumaniai vystoma ir ant jos tvirtai pastatomas pats siužetas bei pagrindinė intriga, kurių neatskleisime tam, kad būtų įdomiau viską išgyventi patiems.
Kitas labai išskirtinis žaidimo bruožas – jo pateikimas. Tai yra retrofuturistinis pasaulis, kuris mus nukelia į ateitį, kurioje automobiliai skraido tarp nesibaigiančių dangoraižių, bet patys automobiliai, įvairūs daiktai žaidime yra retro stilistikos. Maža to, viskas įvilkta į „film noir“ būdinga tamsią, slogią atmosferą, todėl visas šis „Nobody wants to die“ derinys yra labai unikalus. Trumpiau tarius, tai žaidimas, kokio tikriausiai dar nesate žaidę ir jį verta išbandyti vien dėl visiškai kitokios, neįprastos atmosferos bei grafikos. Žinoma, čia kūrėjai pasinaudojo grafiniu varikliu „Unreal Engine 5“, bet matyti, kad jie jį naudojo turėdami labai aiškią ir unikalią viziją, kurią pasiekė.
Patį žaidimą turbūt galima pavadinti vaikščiojimo simuliatoriumi, bet jame reikės ir paspręsti labai lengvus galvosūkius ar pasisukioti nusikaltimų vietose aiškinantis aplinkybes. Pavyzdžiui, patekus į patalpą, kurią reikia ištirti, Jamesas joje galės naudotis futuristiniu detektyvo arsenalu – laiko sukiojimo prietaisu, ultravioletinių spindulių lempa arba nešiojamu rentgenu. Tenka pripažinti, kad nors žaismas (angl. gameplay) naudojantis šiais prietaisais yra paprastas, jis vis tiek padarytas labai kokybiškai ir įtraukia.
Pavyzdžiui, galimybė atsukti laiką įvairiais intervalais ir sustabdyti konkrečią akimirką leidžia labai įdomiai narstyti bylą bei tai, kas ir kaip vyko. Mėgstantiems įsijausti į detektyvo vaidmenį tai leis visiškai naujai tirti nusikaltimų aplinkybes bei susieti tarpusavyje detales. Taip pat kiekvienas toks tyrimas savyje apjungia bent kelių prietaisų naudojimą paeiliui, todėl neteks naudotis vien tik kažkuriuo – nusikaltėlio pėdsakais seksime dėsningai, o pakeliui vis džiaugsimės pastebėję, išsiaiškinę ar supratę eilinę nusikaltimo dėlionės detalę.
Be darbo nusikaltimo vietose, taip pat turėsime vėliau atsekti priežastinį ryšį tarp įvairių dedamųjų ir sukurti nusikaltimo žemėlapį. Šios žaismo dalies metu tiesiog dėliosime dideliame lauke skirtingus daiktus, veikėjus ar argumentus bei jungsime juos tarpusavyje. Dažniausiai Sara uždavinės kritinius klausimus, o Jamesas, turėdamas įkalčius, mums padedant turės juos logiškai sudėlioti bei išvesti ieškomą atsakymą. Šis žaismo elementas taip pat įtraukia – nes bylos išaiškinimas niekada nebus akivaizdus, bet protingai užpainiotas ir logiškas.
Galiausiai, be prieš tai išvardintų žaismo elementų žaidime daugiau interaktyvumo nebus. Čia nereikės fiziškai kovoti su kitais priešais ar įveikti kokių nors siaubo žaidimams būdingų mechanikų. Tai pakankamai lėtas, prie žaidėjo tempo lengvai prisitaikantis detektyvas su ypatingai gražiomis aplinkomis ir atmosfera. Tiesa, jame tikrai galima nemažai naršyti aplinką, tyrinėti įvairias detales ar atlikti skirtingus veiksmus, kurie yra neprivalomi pagrindinei siužetinei linijai. Tad tie, kas mėgsta interaktyvius žaidimų pasaulius išnagrinėti iki smulkmenų, čia tikrai turės šį malonumą.
Taip pat labai norėtųsi išskirti žaidimo „film noir“ atitinkantį muzikinį foną bei veikėjų įgarsinimą. Nors visi įgarsinti tikrai kokybiški, labiausiai išsiskiria ir tiesiai į žanro kanonus pataiko Jamesą Karrą įgarsinęa aktorius. Be to, čia bus tikrai daug įgarsintų veikėjo monologų, kur jis, rūkydamas, žvelgs į miestą ir pieš jo vaizdą savo mintimis. Tokie vidiniai niūrūs dialogai labai primena kultinį „Max Payne“, tad šių žaidimų gerbėjai vien dėl to gali drąsiai išbandyti „Nobody wants to die“ ir pasimėgauti išskirtiniu įgarsinimu. Atitinkamai, neišvengta ir gerų, taiklių juokelių, kurie kiek praskaidrina tamsią ir slogią žaidimo kuriamą nuotaiką.
Galiausiai, į ką „Nobody wants to die“ panašus? Jei kalbėti atvirai, iš žaidimų beveik į nieką – nes savo atmosfera, žaismu ir „film noir“ siužetu bei veikėjais jis yra tikrai unikalus. Bet jei reikėtų primygtinai lyginti, galima sakyti, kad šiuo žaidimu tikrai susižavės tiek „Cyberpunk 2077“, tiek „Firewatch“ ar taip pat neseniai pasirodžiusio „Still Wakes the Deep“ gerbėjai. Taip pat „Nobody wants to die“ turėtų labai patikti gerų detektyvų gerbėjams ar mėgstantiems „Max Payne“ žaidimų nuotaiką, siužeto pateikimą bei monologus.
„Nobody wants to die“ nėra ilgas žaidimas, bet vaikščiojimo simuliatorių tarpe jo trukmė gana solidi: 6–7 valandos, jei neskubame kūlversčiais per žaidimą, o jį tyrinėjame. Kita vertus, žaidimo kaina taip pat adekvati tokiai trukmei – jis kainuoja 25 eurus nepriklausomai nuo to, ar norime pirkti platformoje „Steam“, ar konsolių „PlayStation“ ir „Xbox“ parduotuvėse. Tiesa, kol kas šiose platformose jam taikoma ir nedidelė nuolaida, tad kaina, ypač žinant, ką šis žaidimas pasiūlo, yra labai patraukli. Todėl „Nobody wants to die“ drąsiai rekomenduojame, o patys nekantriai laukiame, ką dar ateityje pasiūlys kūrėjai „Critical Hit Games“ – nes jų pirmas blynas tikrai neprisvilo.
