Kas yra ir kas nėra ši knyga
„Žinau, kad kai kurie žmonės perskaitę knygą ištars: tai per daug baisu“. – taip skamba pirmasis sakinys ant knygos nugarėlės. Bet perskaitęs knygą, iškart noriu paprieštarauti: ne, taip pagalvos tik tie, kurie perskaitys vien knygos pavadinimą. Nes knyga – ne „Facebook“ ekspertų, išrinkimo ar perrinkimo siekiančių politikų ar šiaip depresyvių žmonių, kurie yra linkę piešti viską tamsiomis spalvomis, komentarų ir pranašysčių rinkinys, bet veiksmo romanas. Ne depresyvus, o kaip tik priešingai – kovingas. Ne perdėtai didvyriškas, ne pernelyg optimistiškas, ne pilnas veiksmo vardan veiksmo – bet ganėtinai realistiškas.
Nepykite – iškart išduosiu šiek tiek siužeto: Lietuva nepasiduoda, nėra sutriuškinama per kelias valandas ar dienas – o imasi kovoti. Ir daro tai tikrai gerai, kiek ir kaip tik leidžia galimybės. Taip, kaip ir būtų realybėje. Ir jai visai neblogai sekasi.
Beje, kas yra tas technotrileris? Na, trileris yra įtempto veiksmo kūrinys, o „techno“ šiuo atveju reiškia technologinį detalumą, t. y. realistiškų technologinių detalių ir elementų įtraukimą į pasakojimą. Ir pagal šį terminą „Diena“ tikrai atitinka apibrėžimą. Trumpai tariant – „gieškių“ ir „irklų“ knygoje tikrai yra (nors gal ne taip detaliai ir dažnai, kaip norėtųsi didesniems parakomanams), o kam šie terminai nieko nesako – egzistuoja viską paprastai paaiškinančios išnašos.
Privalumai ir trūkumai
Knyga skaitosi labai greitai ir lengvai (patikrinta – įmanoma įveikti ir per tris valandas). Dėl dviejų priežasčių – pirma, teksto iš tiesų nėra labai daug, ir leidinys gausiai iliustruotas efektingomis nuotraukomis. Kas, beje, kuria tikrai gerą atmosferą – bet kita vertus, atrodo tarsi subalansuota dėmesio ilgesniam laikui nesukaupiančiam skaitytojui, kas rinkodaros atveju galbūt ir nėra blogas sprendimas, bet klasikinį skaitytoją gali kiek ir suerzinti.
Antra – čia viskas pasakojama iš personažų perspektyvos ir viskas yra suskaidyta į neilgus skyrius, kurie aiškiai išskaidyti chronologiškai (praeitis – Lietuvos aštuoniasdešimtieji ir devyniasdešimtieji – ir spekuliatyvi ateitis – 2025-ieji). Visas pasakojimas ritmiškai kaitaliojamas aiškiai deklaruojant laikmetį, todėl painiavos nėra. Be to, daug dialogų ir veiksmo. Tad užsinuobodžiauti tikrai neteks.
Trūkumai – pirma, knyga yra gerokai per trumpa. Pirmas įspūdis – čia gal labiau koks penktadalis ar šeštadalis klasikinio technotrilerio, juolab kad „Diena“ iš tiesų niekaip ir nebaigiama, tik nutraukiama užbaigus vieną aktyvią sceną (kam įdomu – Lietuvos prezidento gelbėjimą). Tad siužeto prasme jokios finalinės kulminacijos čia nėra, ir akivaizdu, kad reikėtų tęsinio, kurį autorius turbūt jau ir numatęs. Reikia tikėtis, sulauksime.
Antra – sunku pasakyti, ar dėl sąlyginai mažos knygos apimties (184 psl.), ar ta apimtis kaip tik dėl to tokia sąlyginai maža – bet trūksta kai kurių esminių personažų plėtojimo. Pagrindinis herojus auginamas tikrai pakankamai gerai (nors vėl gi – taip aiškiai ir nepasakoma, kodėl jis savo gyvenimą susiejo būtent su karyba), bet štai jo romantinė partnerė, gyvenimo meilė ir įkvėpimas – visiškai be poelgius paaiškinančios motyvacijos. Ne, ji tikrai nėra dvimatė ar tuščia – bet skaitytojui atskleidžiami motyvai labai jau atmestiniai. Tiesiog – ai, taip jau nutiko. O personažų vystyme norėtųsi lygybės. Ypač – kertinių.
Užtat pagarba už finalinį antagonistą. Puikiai sukurta, su visa problematika – istorine, psichologine ir politine. Tai nėra vien blogietis vardan blogumo – viskas ne tik dramatiška, bet ir logiškai pagrįsta bei nuoseklu.
Meilė
Aha, daugelis – turbūt ypač vyriškių – šioje vietoje ironiškai (bent jau mintyse) šyptels. Nes meilė – na, juk ne vyriškas reikalas, o juo labiau ne karo temoje. Nes meilė dar ir banalu, naivu, nuvalkiota. Kokio velnio čia kišt dar kažkokią meilę – šalia skeveldras sėjančių kleimorų ir intensyviai kapojančių mãgų bei fiftycalų?
Bet juk bent kartą įsimylėję esame turbūt visi. Kaip ir norisi tikėti, kad reikšminga dalis visų mūsų esame gimę iš meilės, o ne vien fiziologinių nuotykių.
O G. Petkevičius visą tai perteikia tikrai vykusiai. Be banalumo, nenuvalkiotai, įtikinamai ir maloniai nostalgiškai. Taip pat ir su (saikinga) erotika – lietuviškoje literatūroje ši sritis dažnai stipriai problematiška, o „Dienoje“ tiesiog pakankamai daug erdvės paliekama fantazijai, dėl ko viskas neatrodo banaliai ar vulgariai.
Įvertinimas
„Diena, kai JIE ateis“ tikrai yra knyga, kokių Lietuvoje dar nėra buvę. Nes mūsų šalyje dar lyg ir niekas nerašė modernių laikų karinio technotrilerio (tačiau būtų verta ir sąžininga paminėti, kad kai kurių skaitytojų vertinimu, Bernardo Gailiaus „Kraujo kvapą“ galima priartinti prie tokio žanro – tiesa, tame romane kalbama ne apie dabartinius laikus), niekas nerašė spekuliatyviosios istorijos apie dar vieną (nors dar ir nevykusį, bet tikrai tikėtiną) pasikėsinimą į Lietuvos nepriklausomybę ir niekas nebandė tai daryti tokia forma, kokia išleista ši knyga – jungiant vizualistiką ir romanistiką.
Didžiausias privalumas – knyga nėra tamsi ar depresyvi. Visiškai priešingai, ji yra įkvepianti ir palaikanti. Taip, čia yra nemažai nemalonių, skausmingų dalykų, o ir temos bei personažų patirtys tikrai nėra vien pozityvios – bet juk tokia yra ir kiekvieno iš mūsų patirtis, o juk vienas kertinių momentų gyvenime yra nepasiduoti dar nė neprasidėjus kovai.
Na o knyga ypač smagiai turėtų susiskaityti Krašto apsaugos savanorių pajėgų ir Lietuvos šaulių sąjungos kariams. Nors iš tiesų – kiekvienam lietuviui ir lietuvei, kurie yra nusiteikę ginti savo šalį.
