Tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kaip ekologijos ir tvarumo idėjos keičia požiūrį į laidotuves. Lietuvoje tvarių laidotuvių tendencija, nors ir nedrąsiai, irgi ima ryškėti.
Tvarios laidotuvės: kodėl ir kokios?
Poreikis susimąstyti apie tvaresnes laidotuves, ekspertų teigimu, kyla suvokus, kokią žalą aplinkai daro kai kurios laidojimo praktikos.
„Smithsonian Magazine“ skelbia, kad kiekvienais metais JAV laidojimui sunaudojama daugiau nei 16 mln. litrų balzamavimo skysčio, kuris vėliau prasiskverbia į gruntinius vandenis, daugiau nei 566 tūkst. kubinių metrų medienos ir 1,6 mln. tonų armuoto betono, o tai daro didelį poveikį aplinkai.
Sužinoję tokią statistiką vis daugiau amerikiečių ima ieškoti alternatyvų. Portalo „Chicago Sun-Times“ kalbinti žmonės teigė, kad rinktis ekologišką laidojimą jie norėtų dėl daugelio priežasčių, bet, visų pirma, jie tai vertina kaip pagarbos aplinkai išlaikymą, net atsisveikinant su artimuoju.
Panašiai apie ekolaidotuves mąstančių žmonių – ne vienetai. JAV nacionalinė laidojimo direktorių asociacija skelbia, kad net 60 proc. amerikiečių domisi ekologiško laidojimo galimybėmis.
Tiesa, siekis palaidoti artimą žmogų ekologiškai kol kas ne visuomet lengvas. Šeima, gyvenanti Los Andžele, leidiniui „Los Angeles Times“ atskleidė, kad vos pradėję tuo rūpintis suprato, jog susidurs su iššūkiais.
„Laidojimo namų svetainėje yra aiškiai nurodytos dažniausiai pasitaikančių paslaugų kainos. Tačiau ekologiški variantai turėjo rimtų trūkumų. Natūralios laidojimo kapinės buvo įsikūrusios toli, o žmonių kompostavimas – procesas, kuris pagreitina skilimą ir per mėnesį paverčia kūną maistinių medžiagų turinčiu dirvožemiu – Kalifornijoje dar nėra legalus. Laidojimo namai pasiūlė išsiųsti mano mirusią motiną į Vašingtono valstiją, kur kūno kompostavimas įteisintas. Man pasirodė, kad laidojimo variantai, kuriems reikia kelių valandų skrydžio ar trijų valandų važiavimo automobiliu, nėra atliepiantys žaliąją ideologiją. Mūsų galutinis pasirinkimas buvo vietinis kremavimas“, – leidiniui savo patirtį pasakojo pašnekovas.
Ekologiškų ir tvarių laidotuvių idėjos taip pat sparčiai plinta ir Europoje. Tiesa, čia, kitaip nei JAV, Australijoje ar Naujojoje Zelandijoje, balzamavimo skystis laidojant naudojamas tik būtiniausiais atvejais. Jį dažniau pasitelkia tik britai ir airiai.
Pasak laidojimo namų Šiauliuose „Tylos namai“ vadovo Tomo Urbšo, didžiojoje Europos dalyje šiuo metu iš esmės yra dvi pagrindinės galimybės – laidoti tradiciškai arba kremuojant palaikus, tačiau alternatyvų jau atsiranda ir jos populiarėja.
„Pavyzdžiui, didžiausia Jungtinės Karalystės laidojimo paslaugų teikėja dabar siūlo kremavimą vandeniu. Tai procesas, dar žinomas kaip akvamacija. Jos metu minkštieji kūno audiniai virsta skysčiu ir lieka tik trapus, baltas skeletas, kuris vėliau paverčiamas milteliais, suberiamais į urną“, – paaiškina T. Urbšas.
Akvamacijos metu kūnas dedamas į specialią plieninę talpyklą, pripildytą vandens ir šarminio tirpalo. Ji kaitinama iki maždaug 160 °C, o slėgis inde pasiekia apie 8–10 atmosferų. Po maždaug 3–4 valandų žmogaus kūnas suyra į aminorūgščių, peptidų, cukrus ir druskos mišinį.
„Į Prancūziją iš Vokietijos atkeliauja kita ekologiškų laidotuvių tendencija – populiarėja šventieji arba pelenų miškai. Vis daugiau žmonių renkasi ne tik kremavimą, bet ir savo pelenų laidojimą po medžiu. Nansi miestas net pasiūlė nemokamai laidoti savo mirusių gyventojų pelenus tokio tipo miške, nenaudojant gėlių, vainikų ir paminklų“, – pasakoja T. Urbšas.
Jis priduria, kad Europoje yra ir daugiau įvairių ekologinio laidojimo koncepcijų. Štai Italijoje bendrovė „Capsula Mundi“ siūlo biologiškai skaidžią kiaušinio formos urną, pagamintą iš krakmolo, bambuko ar vytelių. Mirusiojo pelenai arba pats kūnas gali būti įdedamas į vidų per plačią angą, kuri vėliau uždaroma. Vėliau „kiaušinis“ užkasamas kaip sėkla, o virš jo pasodinamas medis, kurį iš anksto pasirinko mirusysis.
Paryžius, siekiantis tapti klimatui neutraliu iki 2050-ųjų, 2019 m. atidarė ekologiškas kapines. Jose leidžiami neapdoroti karstai, pagaminti iš medžio, kartono ir kitų biologiškai skaidžių medžiagų. Vietoj antkapių naudojami mediniai žymekliai.
Jungtinės Karalystės bažnyčios atstovai net svarsto galimybę pritarti kūnų kompostavimo arba teramacijos procesui, kai mirusieji dedami į hermetiškus indus ir apgaubiami liucernų augalų bei pjuvenų mišiniu. Šiluma paspartina mikrobiologinį aktyvumą ir maždaug po 30–50 dienų kūnas transformuojasi į organinę medžiagą. Kaulai ir dantys šiame procese nesuyra, todėl jie atskirai susmulkinami specializuota įranga ir vėliau sumaišomi su likusia dirvožemio dalimi. Naujas dirvožemis paliekamas dar apie 30 d., kad stabilizuotųsi ir išdžiūtų, prieš perduodant jį velionio šeimai.
Lietuvoje į naujoves žiūrima atsargiai
T. Urbšas teigia, kad Lietuvoje išskirtinai „žalių“ laidotuvių poreikis kol kas nėra didelis. Dažniausias ekologiškas akcentas – karsto ar urnos pasirinkimas.
„Kalbant apie kapus, tikrai jau galima pamatyti vis daugiau kitokių nei tradiciniai ir kai kuriuos tikrai galima vadinti ekologiškais“, – sako pašnekovas.
Jo teigimu, iš esmės laidojimo suvokimas mūsų šalyje dar kardinaliai nepasikeitė, nes lietuviai, kaip ir didžioji dalis europiečių, šioje srityje yra gana konservatyvūs ir nenoriai įsileidžia naujoves.
„Bet kokia inovacija laidotuvių srityje kelią pripažinimo link skinasi ilgai. Tad ir žaliųjų laidotuvių idėjos kol kas daugiau sklando tik idėjų ir pasišnabždėjimų lygmeniu. Pažiūrėkite, kiek prireikė laiko, kol mūsų tautiečiai priėmė kremaciją, kurią net Popiežius savo laiku nurodė kaip priimtiną būdą išleisti mirusįjį amžinybėn“, – pabrėžė T. Urbšas.
Kalbėdamas apie būdus, kurie laidotuves gali padaryti ekologiškas, pašnekovas nurodė kelis pagrindinius aspektus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Kai kurie iš jų gali būti įgyvendinti išties nesunkiai.
„Kartais viskas yra paprasta ir visai nereikia drastiškų sprendimų. Manyčiau, jei svarstoma apie kuo tvaresnes laidotuves, pirmiausia reikėtų kiek įmanoma vengti vienkartinių produktų, naudoti mažiau sintetinių gaminių ir dekoracijų, kurie nėra biologiškai skaidūs. Juos derėtų pakeisti natūraliais ir aplinkoje suyrančiais. Be to, būtų gerai naudoti kuo daugiau vietinių produktų bei medžiagų ir apskritai vadovautis principu – grąžinti gamtai“, – vardijo T. Urbšas.
Anot jo, dėl didesnių tvaraus laidojimo naujovių Lietuvoje, tikėtina, reikėtų keisti net tam tikrus įstatymus ar tvarkas. Tačiau, jo teigimu, galbūt to visai net ir nereikia, nes egzistuoja tam tikras paradoksas.
„Įdomu, kad išties tvarios laidotuvės Lietuvoje vykdavo dar ne taip ir seniai, kai kaimuose gyvenantys žmonės karstus iš lentų padirbdavo patys, naudojo gyvas gėles, tikro vaško žvakes, o mirusiojo kapą pažymėdavo mediniu kryžiumi. Atrodo, kad viskas juda spirale ir apsukę ratą grįžome į tą pačią poziciją, kur atsigręžiame į anksčiau buvusius dalykus ir suprantame, kad bent dalis jų buvo teisingi“, – išvadą padarė T. Urbšas.
