Siekdami kuo geriau kompensuoti šį trūkumą, rusai iš ilgalaikio saugojimo sandėlių traukia senus Šaltojo karo laikų tankus, juos atnaujina, kai kuriais atvejais modernizuoja ir siunčia į frontą kartu su naujai pagamintais tankais. (Sandėliuojami tankai matomi komercinėse palydovinėse nuotraukose, todėl juos suskaičiuoti gana paprasta).
Tarp renovuotų tankų yra 1950-ųjų „T-55“, 1960-ųjų „T-62“ ir įvairūs pastarųjų dešimtmečių „T-72“ bei „T-80“. Keista, bet tarp jų dažniausiai nėra pačių seniausių „T-72“ – originalių „T-72 Ural“ ir „T-72A“ modelių, pagamintų aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Tokie, kurie turi plonesnius šarvus ir prastesnį ugnies valdymą.
Praėjus dvidešimt aštuoniems mėnesiams po plataus masto karo su Ukraina, okupantų „T-55“ atsargos sumažėjo 31 procentu, „T-62“ – 37 procentais, o „T-80B“ – net 79 procentais. Tačiau iš sandėlių išvežta tik devyni procentai „T-72“. Rusai „didesnio kiekio tankų „T-72A/Ural“ nepaėmė“, pastebėjo analitikas slapyvardžiu Highmarsed.
Kad būtų aišku, net ir visiškai surūdijusį tanką galima renovuoti – jei nuimsite ir nušlifuosite korpusą ir pakeisite beveik kiekvieną komponentą, kuris nėra ištisinis plieno gabalas. „Turint pakankamai pinigų, laiko ir atsarginių dalių, tikriausiai įmanoma atnaujinti bet kurį tanką“, – sako Highmarsed.
Tačiau toks giluminis restauravimas reikalauja itin daug laiko ir išlaidų. Jei senas tankas tikrai nebeveikia – o analitiko skaičiavimais, maždaug 1000 saugyklose likusių „T-72 Urals“ ir „T-72A“ gali būti „blogos būklės“ – tikriausiai geriau skirti pinigus visiškai naujiems tankams.
Kodėl Kremlius turėtų leisti pinigus 70 metų senumo „T-55“ ir 60 metų senumo „T-62“ – bet ne 50 metų senumo „T-72“ restauravimui? Atsakymas greičiausiai yra tas, kad „T-55“ ir „T-62“ keturių žmonių įgulose veikia žmonės užtaisinėtojai. „T-72“ turi automatinio užtaisymo sistemą, kuri atstoja ketvirtąjį įgulos narį.
Automatinio užtaisymo sistema yra sudėtinga ir ją gali būti sunku prižiūrėti, todėl JAV armija ir daugelis kitų NATO kariuomenių savo tankuose niekada jų nenaudojo. 1982 m. vertinime JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA) gyrė „T-72“ automatinį užtaisą dėl jo greičio, tačiau atkreipė dėmesį į jo sudėtingumą.
Žinoma, „T-55“ yra 20 metų senesnis už „T-72 Ural“, tačiau tai daug mažiau sudėtingas tankas – ir be abejo, jį lengviau atnaujinti.
Taigi, Rusijos senų tankų atsargose egzistuoja keistas apleistas „viduriukas“. Naujesnius sudėtingus tankus verta restauruoti, bet taip pat verta restauruoti ir labai senus paprastus tankus. Tačiau seni sudėtingesni tankai – „T-72 Urals“ ir „T-72A“ – atrodo, kad neverti laiko ir pinigų, kuriuos reikėtų skirti, kad būtų atkurta jų darbinė būklė.
Pasak analitiko Richardo Verekerio, seniausi „T-72“ sudaro 10 proc. visų Rusijos „T-72“ nuostolių. To galima tikėtis, turint omenyje, kiek nedaug pasenusių tankų yra naudojami fronte.
Tačiau tai vis tiek reiškia, kad kas mėnesį sunaikinama po kelis „T-72 Ural“ ir „T-72A“ – iš 100, kuriuos rusai ištraukė iš sandėlių. Tokiu tempu seni tankai gali būti labai greitai išnaikinti.
Likę pirmos kartos „T-72“ gali taip niekada ir neišvažiuoti iš didžiulių parkų, kur jie lėtai rūdija jau kelis dešimtmečius. Rusai turėtų būti visiškoje neviltyje, kad pažvelgę į 46 tonų rūdžių krūvą, kuri anksčiau buvo veikiantis „T-72 Ural“, pamatytų ką nors, kam verta skirti laiko ir pinigų, rašo „Forbes“.
„Nemanau, kad bus koks nors konkretus momentas, kai Rusijai baigsis tankai, – rašo Highmarsed. – tačiau tikėtina, kad jų tankų parkas laikui bėgant lėtai, bet nuolat mažės, o tai turės įtakos jų puolamiesiems pajėgumams“.
Kadangi okupantų kovinė galia dėl tankų trūkumo pamažu mažėja, rusai galiausiai gali nuspręsti, kad senus ir sudėtingus tankus verta atkurti kartu su senesniais, paprastesniais tankais – ir naujesniais, sudėtingesniais, apibendrina „Forbes“.
