Orinokas yra viena didžiausių pasaulio upių, tekanti per Venesuelą ir palei jos sieną su Kolumbija. „Orinoko upėje, ypač Venesuelos pusėje, yra išskirtinių uolienų meno paminklų, – sako José Oliveris iš Londono universitetinio koledžo. – Dažniausiai tai uolų slėptuvėse randami paveikslai.
Pasak jo, raižiniai paplitę daugelyje palei upę esančių atvirų vietų, tačiau ne visi jie oficialiai užfiksuoti.
Nuo 2015 m. J. Oliveris ir jo kolegos kelis kartus vyko į vietoves Kolumbijos ir Venesuelos upės pakraščiuose, kad susidarytų geresnį uolų raižinių vaizdą.
„Nebuvo sunku, – sako komandos narys Philipas Ririsas iš Bornmuto universiteto Jungtinėje Karalystėje. – Kiekvieną kartą užsukus už kampo, jų visada būdavo daugiau“.
Iš 157 uolų meno radimviečių, kurias komandai pavyko aplankyti, 13 iš jų sudarė bent 4 metrų aukščio raižiniai. „Mūsų nuomone, tokio dydžio objektai yra monumentalūs, – sako Ph. Ririsas. – Tai reiškia, kad jie dažnai matomi iš gana toli – nuo 500 metrų iki kilometro.“
Daugumoje raižinių vaizduojami žmonės, žinduoliai, paukščiai, šimtakojai, ritiniai ir geometrinės figūros, tačiau gyvatės yra vienos didžiausių motyvų – didžiausios iš jų ilgis siekė 42 metrus. Vietinių Orinoko gyventojų mitologijoje anakondos ir boa yra pirmapradžiai kūrėjai, todėl labai gerbiami, sako Ph. Ririsas.
Uolų meno dažnumas palei upę leidžia manyti, kad senoviniai raižiniai galėjo būti teritorinis ženklas, signalizuojantis, kad čia gyvena tam tikra grupė – bet nebūtinai įspėjantis laikytis atokiau. „Gali būti, kad raižiniai nėra išstūmimo, o veikiau įtraukimo praktika, kuria bendruomenės dalijosi“, – teigia mokslininkas.
Regione rastoje senovinėje keramikoje, datuojamoje 2000 metų, yra panašių motyvų kaip ir raižiniuose – o tai leidžia manyti, kad uolų menas buvo sukurtas panašiu metu, prieš du tūkstantmečius.
Tyrėjų komanda tikisi aptikti dar daugiau tokių raižinių ir surinkti užuominų apie jų kilmę ir paskirtį. Pavyzdžiui, daugelis jų yra netoli uolų slėptuvių, kuriose įrengtos laidojimo vietos – o tai leidžia manyti, kad jie gali būti susiję su senovine laidojimo praktika.
„Tai vertingas tyrimas, – sako Čilės universiteto atstovas Andrésas Troncoso. – Jis nušviečia uolų meną ne itin gerai žinomoje Pietų Amerikos vietovėje ir toliau pildo mūsų žinias apie šį regioną.“
„Europiečiai ir amerikiečiai, galvodami apie uolų meną, dažnai prisimena mamutus, urvinius liūtus ir stambius žinduolius iš pleistoceno urvų Vakarų Europoje“, – sako Patrickas Robertsas iš Maxo Plancko geoantropologijos instituto Vokietijoje. – Tačiau šiame darbe tiriami milžiniškų gyvačių raižiniai yra vieni didžiausių pavienių uolų meno atvaizdų visame pasaulyje, ir yra kilę iš žemumų atogrąžų aplinkos.“
Tyrimas publikuotas žurnale „Antiquity“.
Parengta pagal „New Scientist“.
