„Sand Land“ mus perkelia į neįprastą pasaulį: čia mes valdome demoną Belzebubą ir jo keisčiausią grupelę bendražygių. Visų jų tikslas surasti vandens šaltinį milžinišką dykumą primenančiame pasaulyje, kuriame net kriokliai iš smėlio. Tradiciškai, veikėjai turi kovoti su grobikiškai nusiteikusiais kareiviais bei valdžią uzurpavusiais tironais, o pakeliui ir su smulkesniais beprotiškais priešais. Mažiau tradicinis yra pats pagrindinis žaidimo veikėjas, kurio pagrindine motyvacija kartais tampa tiesiog dykumoje surastos žaidimų konsolės.
Dar mažiau tradiciniai yra visi kiti pagrindiniai veikėjai, su kuriais keliauja Belzebubas. Pavyzdžiui, vienas jų yra žemaūgis senolis vagis, kuris, kai reikia vykdyti sėlinimo misijas, kaip savo maskuotę pasirenka Kalėdų senelio kostiumą. Tokie ir panašūs netikėti sprendimai žaidime yra labai dažni, todėl „Sand Land“ galima pavadinti tikrai originaliu ir išskirtiniu kūriniu, o mėgstantys būtent nematytus ir išskirtinius dalykus, šį žaidimą tikrai įvertins.
Kita vertus, negali neatkreipti dėmesio į tai, kad personažai, jų fragmentai ar stilius labai primena „Dragon Ball“ seriją – nes abiejų kūrinių autorius tas pats Akira Toriyama. Dėl šios priežasties kartais bežaidžiant sunku atsikratyti minties, kad ekrane matome būtent „Dragon Ball“ veikėjus, nes panašumas su „Sand Land“ personažais yra labai ryškus. Iš kitos pusės, tai ir „Sand Land“ privalumas, nes šiame žaidime yra išskirtinis vizualinis stilius. Dėl to grafinis išpildymas labai padeda žaidimui išlikti unikaliu iki pat titrų: gražiai perteiktos tiek aplinkos, tiek priešų modeliai, tiek patys pagrindiniai veikėjai ar jų transporto priemonės.
Kalbant apie tai, koks būtent tai yra žaidimas, „Sand Land“ galima apibūdinti kaip atviro pasaulio žaidimą su lengvais RPG prieskoniais, kuriame daug dėmesio turėsime skirti savo transporto priemonėms ir jų tobulinimui. Iš esmės čia turėsime nuolat naršyti milžiniškas vietoves, o tam veikėjams bus suteikiamos skirtingos transporto priemonės.
Iš pradžių važinėsimės visiškai paprastu automobiliu, bet vėliau bus atrakintas tankas, dvikojis mechanizuotas robotas ir t. t. Būtent ant šių transporto priemonių bei jų tobulinimo yra pastatyta didelė žaidimo dalis. Pavyzdžiui, su tanku galėsime ne tik greitai likviduoti priešų sankaupas, bet ir susprogdinti didžiulius luitus aplinkoje, už kurių bus slaptavietės ar tolesni lygiai. Tuo tarp dvikojis robotas galės šokinėti, tad tik naudodami jį galėsime pasiekti aukštas lokacijas ar peršokti sugriautus tiltus.
Taigi, kiekviena transporto priemonė bus kažkuo ypatinga ir mums naudinga ne tik kovoje, bet ir aplinkos naršyme. Kita vertus, kūrėjai leidžia transporto priemonę išsikviesti kada panorėjus – tam pakaks mesti žemėn kapsulę – taip, visai kaip „Dragon Ball“ – ir iš jos iššoks pilno dydžio transporto priemonė. Patogu, kad savo transportą su kapsulėmis galėsime pasikeisti bet kada ir šioje vietoje nebūsime kaip nors papildomai ribojami.
Svarbu išskirti, kad „Sand Land“ pasaulyje, net jei to nenorėsime, lengva pasiklysti. Nors nuolat žinosime, kur žaidimas tikisi, kad mes judėsime – tam yra aiškios siužetinės nuorodos – čia vis tiek leidžiama važiuoti, kur tik norisi, o tai veda prie sunkiai sutramdomo noro tiesiog išnaršyti kiekvieną žaidimo lopinėlį, ieškant įvairių skrynių, slaptaviečių ar vertingų dalių. Visos dalys, kurias rasime, vėliau bus naudojamos transporto priemonių tobulinimui ar naujų gaminimui, todėl žaidime nieko nerinksime ar neieškosime be reikalo.
Atitinkamai nuolat kils ir paties Belzebubo kaip veikėjo lygis, o tai leis atrakinti naujus jo sugebėjimus. Įdomu ir tai, kad atrakinsime ne vien Belzebubo, bet ir jo bendražygių sugebėjimus, tarp kurių bus tiek pasyvūs, tiek aktyvūs. Pasyvūs tiesiog suteiks tam tikras nuolatines naudas, o aktyvūs leis išsikviesti juos kovos metu ir nukreipti priešų dėmesį arba padaryti papildomos žalos.
Kai su priešais nekovosime būdami tanke ar kitoje transporto priemonėje, galėsime pamojuoti ir Belzebubo kumščiais. Atakos bei pati kova nėra kažkuo stebuklinga, veikiau paprasta ir tiesiog funkcionali, bet atlikti įvairius smagiai animuotus super smūgius tikrai neatsibosta. Taip pat net ir tokių kovų metu dažnai teks susidurti su milžiniškais skorpionais ar dinozaurais, o tai jau savaime neįprasta. Tik čia kūrėjai apsidraudžia – kadangi Belzebubas yra demonas, tai pilnai įtikinama, kad jis gali spardyti dinozaurams užpakalius ar kautis su už save net keliolika kartų didesniais priešais.
Ir dar gerai tai, kad kūrėjai niekada neverčia mūsų vien kautis su priešais arba vien važinėtis tanku – visos žaismo dalys labai proporcingai susluoksniuotos ir viską darysime pakaitomis. Taip pat kartais kūrėjai įdeda ir kažką netikėto, pavyzdžiui, kitokią, netipinę boso kovą arba gaudynių epizodą, kurio metu važiuojančius veikėjus gaudys didelis smėlio kirminas.
Smagu ir tai, kad žaidimo pasaulyje mūsų laukia visa krūva šalutinių misijų. Pagyra kūrėjams už tai, kad nors šalutinės misijos savo sandara dažnai ir bus gana įprastos, jų pateikimas toks pats netikėtas kaip ir visas „Sand Land“ pasaulis ar jo veikėjai.
Šalutinių personažų konfliktai, problemos ir tokių situacijų sprendimas dažnai nustebina, todėl vykdant šalutines misijas tikrai neteks nuobodžiauti. Taip pat sunku nenukrypti nuo kurso tiesiog bėgant per dykumą, nes akį būtinai patrauks nuošalus keliukas, netikėtai pamatytas įėjimas į urvą ar atokiau užkelta skrynia. Todėl nors patį žaidimą galima įveikti per 25 valandas, greičiausiai prie jo natūraliai praleisite gerokai daugiau valandų vien todėl, kad pasiduosite „Sand Land“ vilionėms plačiau ir nuodugniau naršyti pasaulį.
Dar atskirai norėtųsi išskirti pačius veikėjus. Pirmiausiai – visi tikrai gerai ir kokybiškai įgarsinti, todėl personažai neerzina nei vizualiai, nei iš garsinės pusės. O visų antra, prie šių veikėjų labai lengvai priprantama ir norisi sužinot, kaip ir kas jiems nutiks toliau – kas labai primena ir „Dragon Ball“ serijos sėkmę. Taip pat kūrėjai sumaniai kiekvieną personažą žaidimo eigoje plėtoja.
Iš pradžių mes su jais susipažįstame greituoju būdu, o paskui, jau gerokai vėliau, kūrėjai sumaniai juos po vieną atskleidžia, suteikia daugiau konteksto arba pateikia netikėtą su konkrečiu veikėju susijusį siužetinį vingį. Tokia kūrėjų taktika labai sekasi, nes kai tik pagrindinė žaidimo istorija kiek sulėtėja, kūrėjai tai išnaudoja gilesniam personažų atskleidimui ar plėtojimui.
Tačiau „Sand Land“ turi ir juntamų minusų. Pavyzdžiui, bežaidžiant – ypač jei sudedamosios žaismo dalys nepatinka – gali apimti monotonija. Arba, tiksliau, susidaryti įspūdis, kad kūrėjai lyg ir tyčia vietomis bandė dirbtinai prailginti prie žaidimo praleistą laiką atvirame pasaulyje specialiai pridėdami įvairių privalomų užduočių. Taip pat žaidimas ilgainiui gali pasirodyti kiek per paprastas – ypač atliekant labiausiai bazinius dalykus – bet jei istoriją, vizualinį stilių ir personažus vertinate labiau, pastarieji tikrai nusvers nuobodulį.
Taigi, pabaigai norisi pasakyti, kad žaidimas „Sand Land“ yra tarsi simbolinis atsisveikinimas su Akira Toriyama kūryba. Tai tikrai toks žaidimas, kuris nepadaro gėdos šiam kūrėjui, o jei laikote save „Dragon Ball“ serijos gerbėju – „Sand Land“ papirks vien vizualia puse bei personažų dizainu.
Taip pat tai yra toks žaidimas, kuris vienodai smagiai turėtų patikti tiek jaunesniems, tiek ir vyresniems žaidėjams – jame stebėtinai gražiai išlaikoma plati amžiaus riba, todėl ir žaidėjų auditorija turėtų būti plati.
