Legendiniai šaltojo karo veteranai: kokius „F-16“ naikintuvus gaus Ukraina Pirma dalis

„F-16“ taip pat gali kovoti su rusų bombonešiais, kurie pastaruoju metu tapo svarbia jėga, leidžiančia rusams žengti pirmyn fronto linijose. Jie taip pat gali patys rengti smūgius, suteikdami galimybę Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms žengti į priekį.

BBC išnagrinėjo, kokius karo lėktuvus galėtų gauti Ukraina – ir ar jie pateisins lūkesčius.

„Kad panaikintume Rusijos pranašumą ore, mūsų oro laivynas turi turėti 120–130 modernių lėktuvų“, – neseniai duodamas interviu naujienų agentūrai AFP sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

Apie būsimus tiekimus žinoma nedaug. Nėra tikslios informacijos, kada lėktuvai bus atgabenti, kiek jų galiausiai gaus Ukraina, taip pat nežinoma, kokie tai bus „F-16“ lėktuvai – nes šalių donorių turimi lėktuvai gerokai skiriasi vienas nuo kito.

Galiausiai kyla labai didelių abejonių, ar šiuos lėktuvus galima laikyti visiškai moderniais ir ar jie galės veiksmingai kovoti su Rusijos orlaiviais.

Tikimasi, kad Ukraina gaus Vakarų karinius orlaivius 2024 m. vasarą. Danija, Nyderlandai, Norvegija ir Belgija pažadėjo Ukrainai nusiųsti kelias dešimtis – 45–60 – naikintuvų.

Gegužės 13 d. Danijos ministras pirmininkas socialiniame tinkle „X“ rašė, kad „F-16“ perdavimas įvyks „per kelis mėnesius“. Po Danijos savo „F-16“ turėtų perduoti ir Nyderlandai. Belgija paskelbė, kad lėktuvus perduos 2025 m. Apie Norvegijos orlaivių perdavimo laiką nieko nežinoma.

Gegužės 10 d. karinis šaltinis Kijeve agentūrai „Reuters“ sakė, kad ukrainiečiai tikisi gauti pirmuosius „F-16“ birželio-liepos mėnesiais.

Vakarų naikintuvų perdavimo Ukrainai vėlavimas gali būti susijęs su Ukrainos pilotų, kurie mokosi mokymo centruose Europoje, rengimo procesu. Tačiau tai tikriausiai nėra vienintelė problema. Galbūt senuosius „F-16“ reikia remontuoti, modernizuoti ir privesti prie daugiau ar mažiau vienodo standarto.

JAV karinės oro pajėgos perduos keletą gana senų naikintuvų. Jų galimybės labai skiriasi nuo naujausių modifikacijų „F-16“, kuriuos JAV tiekia kitoms šalims. Be to, pastaraisiais metais dalis šalių donorių naikintuvų lėktuvų parko buvo neeksploatuojama.

Valstybės, kurios ketina perduoti Ukrainai „F-16“ (Belgija, Nyderlandai, Norvegija ir Danija), buvo pirmosios Europos šalys, gavusios tuo metu naujus „F-16“ dar devintojo dešimtmečio pradžioje. Šie lėktuvai buvo gaminami ne Jungtinėse Valstijose, o Belgijos ir Nyderlandų gamyklose.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje, dar neprasidėjus karui Ukrainoje, kiekviena iš šių šalių jau buvo nutraukusi šių orlaivių eksploataciją – ir siekė pereiti prie naujų „F-35“. Danijos, Norvegijos ir Nyderlandų karinės oro pajėgos pastaruosius jau naudoja kaip pagrindinius naikintuvus, o Belgijos karinės oro pajėgos juos tik pradėjo gauti – pirmasis Belgijos „F-35“ skrydis įvyko gegužės 14 d.

Tuo pat metu kai kurios iš šių šalių ketina perduoti Ukrainai tik dalį savo iš tarnybos atleistų „F-16“ lėktuvų. Kitą dalį jos parduos trečiosioms šalims.

Danija, kurios karinės oro pajėgos turėjo 43 naikintuvus (33 vienviečius „F-16A“ ir 10 dviviečių „F-16B“), 24 iš jų pardavė Argentinai. Kiek jų danai perduos ukrainai kol kas neskelbiama.

Norvegija 2022 m. Rumunijai pardavė 32 iš savo 57 naikintuvų „F-16“. Žinoma, kad 22 orlaiviai bus perduoti Ukrainai. Kada tiksliai, taip pat nežinoma.

Nyderlandai, kadaise turėję 138 savo gamybos „F-16“ naikintuvus, žada Ukrainai perduoti bent 24 orlaivius. Likusi jų laivyno dalis buvo iškomplektuota ir iš dalies parduota dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje.

Visi šiose šalyse esantys „F-16“ priklauso pirmajai kartai, ji žymima A arba B raide: „F-16A“ – vienviečiai orlaiviai, „F-16B“ – dviviečiai orlaiviai.

JAV ir toliau gamina bei eksportuoja „F-16“, tačiau šie naikintuvai labai skiriasi nuo gamintų devintajame dešimtmetyje. Pirmosios serijos „F-16A“, pagamintas 1979 m., nuo naujausio 2012 m. „F-16V“ skiriasi maždaug taip pat, kaip 1982 m. Sovietų sąjungoje pagamintas Su-27 skiriasi nuo 2015 m. Rusijos pagaminto „Su-35“. Tai toks esminis naikintuvo modernizavimas, kad jį būtų galima laikyti nauju modeliu.

Be to, „F-16“ iš pradžių buvo kuriami kaip lengvieji fronto naikintuvai – jų analogas Sovietų sąjungoje buvo „MiG-29“. Jie buvo mažesni už sunkiuosius daugiafunkcinius amerikiečių „F-15“ (arba sovietų „Su-27“), turėjo mažesnį naudingąją krovinį, trumpesnį veikimo nuotolį ir prastesnius daugelį kitų parametrų.

Net po modernizacijos, kai „F-16“ taip pat buvo vadinami daugiafunkciniais, jie, palyginti su sunkiaisiais lėktuvais, vis tiek turėjo mažą veikimo nuotolį ir naudingąją krovinį.

Kiekvienos iš šalių, pažadėjusių padėti Ukrainai, lėktuvai „F-16“ turi savų ypatumų, kiekviename jų sumontuotas skirtingas įrangos komplektas – jie buvo sukurti pagal individualius gynybos ministerijų reikalavimus. Kiekvienos šalies naikintuvai turėjo skirtingą ginkluotės komplektą, kuris sutapo pagrindinėse pozicijose, bet skyrėsi specialiomis sistemomis.

Pavyzdžiui, Norvegijos karinių oro pajėgų „F-16“ gali naudoti priešlaivines raketas „Penguin“ ir lazeriu valdomas bombas „Paveway II“, o Danijos „F-16“ gali naudoti elektroninės kovos įrenginius AN/ALQ-10, kurie apsunkina priešo raketų nutaikymą.

Kai kurie Nyderlandų ir Belgijos oro pajėgų „F-16“ gali gabenti taktinius branduolinius ginklus – šių šalių teritorijoje Jungtinės Valstijos yra dislokavusios tokios ginkluotės atsargų.

Yra ir mažiau reikšmingų skirtumų – pavyzdžiui, sąsajos ar prietaisų skydelio, tačiau dėl jų orlaiviai vis tiek skiriasi vienas nuo kito.

Danijos, Nyderlandų, Norvegijos ir Belgijos F-16 buvo pagaminti anksčiau nei 1990 m., bet visos keturios šalys savo orlaivius modernizavo. Daugelis jų charakteristikų dabar yra artimesnės modernesniems naikintuvams.

Iš pradžių „F-16“ buvo gaminami tikintis, kad jie bus naudojami apie 20 metų. Tačiau „įpėdinis“ vėlavo, o 1990-aisiais JAV parengė vidutinės eksploatacijos trukmės pratęsimo programą (angl. Mid-Life Update – MLU).

Šios programos prireikė lėktuvo korpusui atnaujinti, nes beveik visi naikintuvai praktikoje buvo veikiami didesnių apkrovų, nei planuota: iš pradžių „F-16“ buvo sukurtas kaip lengvas fronto naikintuvas, skirtas oro mūšiams, tačiau ilgainiui jo funkcijos išsiplėtė, o tai turėjo įtakos naudingojo krovinio svoriui, kuris padidėjo – o tai atsiliepė korpuso būklei. Jame atsirasdavo mikroįtrūkimų ir kai kuriuos agregatus tekdavo visiškai pakeisti.

Be to, pagal šią programą pakeista „F-16“ elektroninė įranga, įskaitant dalį radaro įrangos, dėl kurios 25 proc. padidėjo jo veikimo nuotolis, patobulinta pilotų kabinos įranga, įskaitant ekranų, valdymo įtaisų pakeitimą, pridėta įvairių prietaisų, padedančių valdyti orlaivį nepalankiomis sąlygomis – ir daug kitų dalykų. Pavyzdžiui, daugeliui orlaivių teko keisti laidus sparnuose.

Terminas „Block“ tradiciškai vartojamas kalbant apie naikintuvų modernizavimo programą, kurios numeris atitinka konkrečią programą. Masiškiausia moderni „F-16“ modifikacija yra „F-16C“ (vienvietis) arba D (dvivietis), modernizuota pagal „Block 52“. Jų gamyba pradėta dešimtajame dešimtmetyje. Dauguma amerikiečių naikintuvų yra šios modifikacijos.

Manoma, kad iki tokio lygio buvo modernizuoti ir senieji naikintuvai, kurie buvo tiekiami į Europą ir kuriuos planuojama perduoti Ukrainai. Oficialiai modernizuoti lėktuvai vadinami „F-16AM“ arba „F-16BM“.

Nors keturių Europos šalių naikintuvai buvo modernizuoti iki maždaug vienodo bendro lygio, sunku nustatyti, kokios specializacijos orlaiviai bus pristatyti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms – nes kiekviena šalis užsakinėjo savo unikalius orlaivius, o net ir tose pačiose karinėse oro pajėgose tai galėjo būti skirtingi lėktuvai.

Balandžio pabaigoje NATO „YouTube“ kanale buvo paskelbtas vaizdo įrašas apie Ukrainos pilotų mokymus. Viename iš kadrų stambiu planu buvo parodytas naikintuvas (kuriuo mokėsi skraidyti ukrainiečiai) taip, kad buvo galima įžiūrėti jo serijos numerį: 870022.

Informacijos apie naikintuvus „F-16“, įskaitant jų serijos numerius, galima gauti iš neoficialių viešų registrų internete – ir taip galima nustatyti konkretaus orlaivio charakteristikas. Taip pat galima daryti prielaidą, kad Ukrainos pilotai turėtų būti mokomi kovoti orlaiviais, panašiais į tuos, kurie bus perduoti vėliau – jie turėtų įvaldyti tam tikrą įrangos ir ginkluotės komplektą. O tai leidžia daryti išvadą, kaip tokie orlaiviai gali būti naudojami.

Dvivietį lėktuvą „F-16B“, kurio numeris 870022, 1988 m. Danijos karinėms oro pajėgoms pagamino Nyderlandų bendrovė „Fokker“. Tai ne pats seniausias Ukrainos partnerių Europoje lėktuvas, yra ir 1980 m. pristatytų „F-16“.

Tai dvivietis naikintuvas, kuris patogus pilotų mokymui, nors jis nebuvo tam skirtas – tokia konfigūracija turi savų privalumų kovoje.

Nuo pirmųjų gamybos serijų vienvietis „F-16A“ ir dvivietis „F-16B“ buvo komplektuojami maždaug vienodai, vienintelis skirtumas – antrasis įgulos narys. Dviviečių lėktuvų privalumas tas, kad antrasis pilotas palengvina darbą pirmajam. Jis stebi oro erdvę, todėl įgula paprastai geriau žino situaciją.

Be to, jei naikintuvas naudoja sudėtingus valdomus tiksliuosius ginklus, tai taip pat geriau atlieka atskiras įgulos narys, kuris stebi taikinį, vienais atvejais įvesdamas taikinio koordinates į raketos ar bombos sistemą, kitais atvejais stebėdamas jos lazerinį nutaikymą.

Savo ruožtu vienviečiai naikintuvai yra geri tuo, kad pilotas oro mūšio metu negali būti blaškomas bendraujant su antruoju pilotu – tai užima laiko, lėtina piloto reakciją į situacijos pokyčius. Kai pilotas veikia vienas, jis reaguoja greičiau.

Be to, antrojo piloto kabina sumažina naudingąjį krovinį ir reikalauja papildomos galios. Galiausiai tokiai įgulai reikia ilgesnio mokymo.

Šis „F-16B“ kartu su kitais danų orlaiviais buvo patobulintas iki 20 bloko ir vadinamas „F-16BM“.

Vienas iš pagrindinių orlaivio sistemos elementų yra radaras. Danijos „F-16BM“ turi radarą „AN/APG-66(V)2A“. Tai iš esmės modernizuotas ankstyviausias „F-16“ sukurtas radaras. Jame pakeista elektronika, padidinta nemažai jo parametrų, įskaitant informacijos apdorojimo greitį ir veikimo spartą.

Manoma, kad „APG-66“ iš pradžių buvo galingesnis ir funkcionalesnis radaras už pagrindinio konkurento „MiG-29“ radarą „Safir“. Ukrainiečių pilotai su tokiais „MiG“ kovoja nuo pat karo pradžios, todėl „F-16“ jiems būtų didelis patobulinimas.

Tačiau Rusija Ukrainoje naudoja modernesnius ir didesnius naikintuvus „Su-30“ ir „Su-35“, turinčius galingesnius radarus.

Pagrindinė „F-16“ radaro problema yra ta, kad mažas naikintuvo dydis riboja radaro skersmenį, o tai turi įtakos jo galingumui – jo priėmimo antena nėra pakankamai didelė. Sėkmingai patobulinti lokatoriaus elektroniką galima pagreitinant signalo apdorojimą, tačiau fizinis radaro dydis turi įtakos signalo priėmimui ir jo aiškumui.

Todėl sunkiasvoriai rusų naikintuvai, turintys didelius radarus, turės pranašumą: „Su-30“, „Su-35“ ir „MiG-31“ tokius JAV naikintuvus gali aptikti anksčiau. Kiekvienas Rusijos orlaivis turi savo radarą – daugiau ar mažiau naują – tačiau visi jie yra bent jau didesni.

Tačiau radarų dydis ir galia – ne nuosprendis. Ukrainiečių pilotai dvejus su puse metų kovojo skraidydami su „MiG-29“, kurie yra kur kas mažiau pažengę nei danų „F-16“.

Lėktuvo radaras blogiau mato taikinį, esantį žemės fone. Todėl viena iš ukrainiečių pilotų gudrybių yra mažame aukštyje skristi su išjungtu radaru. Įjungtas radaras padeda lėktuvui sekti veiklą oro erdvėje, tačiau jis taip pat panaikina lėktuvo slaptumą. Tai tarsi žibintuvėlis tamsoje – galite jį įjungti ir matyti aplinkinius objektus, tačiau geriausiai tamsoje matosi pats žibintuvėlis.

Skrydis mažame aukštyje su išjungtu radaru leidžia išlikti nepastebimam (kol radaras įjungiamas prieš ataką), tačiau turi ir trūkumų. Didžiausias iš jų – pranašumas oro mūšyje. Pranašumą turi mūšio lauke esantys aukščiau. Šaudant į priešą, kuris yra netoli žemės, jo raketos skries žemyn, o tai dar labiau padidins jų greitį ir nuotolį.

Iš apačios į viršų skriejančios raketos kovoja ir su Žemės gravitacija, ir su tankesniu žemutinių atmosferos sluoksnių oru. Dėl to sutrumpėja raketų veikimo nuotolis ir jos tampa lėtesnės. Todėl oro mūšyje geriausia kovoti tame pačiame lygyje arba turint aukščio pranašumą.

Radaras yra labai svarbi, bet ne vienintelė oro erdvės aptikimo ir sekimo priemonė. Danijos „F-16“ lėktuvuose naudojama pažangi elektroninių kovos priemonių sistema, kurioje, be kita ko, yra grėsmės atpažinimo įranga, galinti nustatyti, iš kurios pusės lėktuvą „apšviečia“ priešo radaras.

Kitaip tariant, orlaivis „mato“ ne tik savo radaro atspindėtą spinduliuotę, bet ir priešo radaro signalą. Danijos „F-16“ įrengta pažangi „AN/ALR-74“ sistema.

Ši sistema nepakeis borto radaro, ji negali nukreipti raketų į taikinį, tačiau padeda pilotui stebėti situaciją ore ir perima kai kurias radaro funkcijas. Ji taip pat yra sujungta su elektronine kovos priemonių sistema, kuri padeda naikintuvui išvengti raketų.

Be to, NATO šalių naikintuvuose „F-16“ įrengta „Link 16“, kuri leidžia jiems keistis informacija su antžeminiais ir skraidančiais radarais, kitais orlaiviais, kontrolės punktais ir pan. Tai iš dalies kompensuoja palyginti silpno „F-16“ radaro trūkumus – nors ir nesuteikia naikintuvui pranašumo nukreipiant savo raketas.

Ukraina, priešingai nei Rusija, neturi tolimojo nuotolio radarų aptikimo orlaivių, o NATO operatyviniai skraidantys radarai neskrenda į Ukrainos oro erdvę. Už Ukrainos sienų budinčių JAV „E-3 Sentry“ radarų veikimo nuotolis nebus pakankamas, kad būtų galima stebėti veiklą Rusijos oro erdvėje.

Tai didelis trūkumas, nes tokie skraidantys radarai iš tikrųjų yra oro mūšio valdymo punktai, jie mato daugybę orlaivių – savų ir priešo – ir perduoda šią informaciją naikintuvams. Tačiau „F-16“ galės gauti informaciją iš antžeminių radiolokacinių stočių ir kitų naikintuvų.

Tiesa, ukrainiečiams pavyko šiek tiek suvienodinti pajėgas, numušus du rusų skraidančius radarus „A-50U“ – o tai sumažino Rusijos oro mūšio kontrolės pajėgumus. Remiantis žinynu „Military Balance 2022“, prieš prasidedant plataus masto karui Rusija turėjo tris „A-50“ (pasenę variantai) ir šešis „A-50U“.