Užkeiktas kalnas su pripučiama rupūže: vietiniai labiau linkę tikėti iš dangaus nukritusio meteorito teorija

Vadinasi, pats piliakalnis – neliestas žemdirbių plūgų (retenybė!) ir galimai išsaugojęs turtingiausią kultūrinį sluoksnį, istorinius lobynus, kurių nėra tyręs nė vienas mokslininkas. Toks yra Kretingos rajone vakarais tirštos Tenžės upės slėnių miglos glostomas Nagarbos piliakalnis.

Istoriniai faktai apie Nagarbos (Negarbos) piliakalnį yra šykštūs, bet konkretūs: Mėguvos žemės kuršių pilis „Nebarge“ pirmą kartą paminėta Pietų Kuršo dalybų akte 1253 m. balandžio 4 d. Šis piliakalnis (kartu su Senosios Impilties piliakalniu Kretingos rajone) yra vienas iš kelių visose kuršių žemėse, kuris išlaikė nesuardytą unikalią savo struktūrą. Dauguma piliakalnių primena supiltą aukštą kalną, o čia – tarsi amfiteatras.

Apie 50 m skersmens aikštelę žiedu juosia vientisas, galingas, aukštas (3–7 metrų aukščio) gynybinis pylimas, kurio bendras ilgis – apie ketvirtis kilometro. Kitaip tariant, šio išskirtinio archeologinio paminklo forma primena dubenį, todėl vietiniai piliakalnį praminė Bliūdkalniu.

Įdubęs, apjuostas apie 40 m pločio ties pagrindu ir 6–25 m pločio viršuje pylimu, objektas atrodo toks keistas, kad susilaukė įvairiausių savo kilmės interpretacijų. „Istuorėškā pagal dabartėnius mokslus išētom, kad če onkstiau īr bovės pėlekalnis. Bet... Ka pradedo mėslītė, kāp žmuonis so luopėtuoms ė arkliū vežėmės galiejė tuoki kalna supėltė, nikāp negalio soprastė, kāp tas galietė ivīktė. Je anėi būtom dėrbė ė so dabartėniems mašinuoms, ekskavatuorēs, kažėn a anėms būtom pavīkė par vėsus metus sopeltė tuoki dėdėli kalna. Aš kartās pamėslėjo, ka kažkumet, dėdėlē senē, če galietė būtė nokrėtės kuoks meteuorīts“, – žemaičių tarme 2009 m. išleistame žurnale „Žemaičių žemė“ rašė Jūzaps Neverausks.

Ne ką mažiau intriguoja ir paties piliakalnio (pilies) pavadinimo kilmės versijos. Nors XIII a. dokumente užrašyta „Nebarge“, ilgainiui paplito Nagarbos pavadinimas. Vienų tyrinėtojų svarstymu, jis kilęs iš kuršių arba prūsų kalbos ir reiškia „ant kalno“ („na garbis“) esančią gyvenvietę. Yra ir egzotiškesnė versija: rašoma, kad „na garba“ tai pačiai, kaip ir baltų kalbos, indoeuropiečių šeimai priklausančia sanskrito kalba reiškia „įsčios“. Piliakalnio forma kai kam išties gali asocijuotis su moters įsčiomis...

Tačiau nuo XIV a. į kuršių žemes atsikraustę ir jas apgyvendinę (bei asimiliavęsi su kuršiais) žemaičiai labiau linkę kalną vadinti negarbingu „Negarbos“ vardu. Ir ne be pagrindo. Nelinksmų istorijų apie piliakalnį, kurio nenorėjo imti joks žemdirbys, esama tiek, kad gali bliūdais semti.

Visų pirma nuostabus kuršių Nagarbos piliakalnis yra tarsi pasmerktas pamėkliškų istorijų kūrimui vien dėl aplinkos: jis įrengtas plačiausius slėnius turinčios Tenžės (kai kurie istorikai mano, kad ši seniau net Tange vadinta upė yra ta pati Dangė) aukštumoje, ir stūkso vienui vienas plačių laukų apsuptyje. Išsiskiria iš tolo. Anksti rytais ar vakarais virš apačioje sruvenančios Tenžės tarsi balti vaiduokliai ima ristis garuojančių upės slėnių rūko draiskalai. Saulėlydžio fone mįslingasis piliakalnis, šalti, baugūs upės slėniai ir virš jų plevenantis rūkas net plieninių nervų žmogaus odos plaukus pašiauštų. O jei dar mintyse sukasi vaizdai apie vaiduoklius ar raganą?

Jau minėtas J. Neverauskas žemaitiškai aprašė ir vieną iš išgalvotų, o gal kažkiek su tikrove susijusių nutikimų, kuriuos šįkart pateiksime literatūrine kalba. „Iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas pasakojama, kad senais laikais ant to Nagarbos kalno yra buvęs geležinis dvaras su puikiais rūmais, o tuose rūmuose gyveno labai pikti ir šykštūs dvarponiai. Bet pikčiausia buvusi dvarponienė. Ją žmonės vadino geležine ragana. Ji buvusi labai žiauri. Jei kas pasipainiodavo po kojomis, tas kaipmat „gaudavo į skūrą“. Mušdavo visus: baudžiauninkus, jų vaikus, gyvulius, paukščius. Mušdavo labai skaudžiai tuo, kas tik po ranka pakliūdavo“, – ne itin geros reputacijos moterį apibūdino autorius.

Tačiau dvarponė buvo pamokyta taip, kad rėkė bliovė lyg tris dienas nešerta ožka. „Kartą piemenys jai iškrėtė juokelį: į abu lazdos galus prismaigstė ežio spyglių. Tuomet tą pagalį tyčia pametė šalia tako, kuriuo ji dažnai vaikščiodavo. Vienas piemuo jai pasipainiojo po kojomis kaip tik toje vietoje, kur tas spygliuotas pagalys buvo numestas. Geležinė ragana stvėrė pagalį, ir tą pačią akimirką ežio spygliai sulindo jai į ranką“, – pasakojama padavime. Nuo to laiko dvaro ponia nebesimušdavo, tik vis laidydavo gerklę, ir žmonės buvo tokie įpykę, kad galop dvarponius prakeikė. Jie vieną naktį prasmego į žemę su visa kalno viršūne ir geležiniais dvaro rūmais. Esą tuomet kalnas ir tapo įdubusiu, lyg koks bliūdas.

Kraštotyrininkas Bronius Kviklys (1913–1990) yra užrašęs ir kitokį padavimą, susijusį jau nebe su pikta dvaro šeimininke, o dailia mergina. Žinoma, prakeikta. „Sykiu pačiu dienovidžiu vienas žmogus ėjęs pro Nagarbos kalną. Jis pamatęs ant kalno besileidžiančią gražią mergaitę, nešiną ant lėkštės rupūžę. Mergaitė pasipasakojusi esanti užkerėta ir turinti kentėti kalne iki paskutinės Dievo teismo dienos. Bet žmogus galįs iš to prakeiksmo išgelbėti, – tik reikia tris kartus pūsti savo dvasią į tą rupūžę“, – pasakojama 1968 m. išleistame „Mūsų Lietuvos“ IV tome.

Žmogus pūtęs sykį, ir varliagyvis ėmė pampti. Papūtus dar kartą, rupūžė jau vos betilpusi lėkštėje. „Žmogus išsigando ir trečią sykį nebepūtęs. Verkdama mergaitė prašiusi dar sykį papūsti, bet žmogus nepaklausęs. Mergaitė verkdama įbėgusi į kalną ir prasmegusi į žemę. Toje vietoje atsiradusi kūdra“, – tokia yra istorija atomazga.

Be kita ko, gal ne liaudies pasakojimuose minima kūdra, bet po ilgesnio lietaus, ypač rudenį Nagarbos piliakalnio aikštelėje vienoje vietoje išties telkšo didoka vandens bala. Ten nuolat kaupiasi vanduo, todėl yra net archeologinio pagrindo manyti, kad minėta vieta žymi dar neatrastą, neištirtą kuršių šulinį.

Toks buvo aptiktas Apuolės piliakalnyje (Skuodo r.). Analogiška kūdra (irgi netyrinėta) telkšo ant Imbarės piliakalnio (Kretingos r.). „Kalne esąs (nuskendęs) dvaras, miestas ar pilis, toje vietoje atsiradusi kūdra. Metus į kūdrą akmenuką, šis negreit nukrisdavo“, – rašoma V. Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ (1998 m.).

Yra ir dar vienas su vandens telkiniu susijęs įdomus objektas: tuoj už pietinio gynybinio pylimo plika akimi matyti platus, gilus įdubimas, kurio apačioje teka mažytis upeliukas. Archeologai spėja, kad ši vieta žymi kuršių laikais egzistavusį, o dabar jo guoliu virtusį tvenkinuką. Manoma, kad pastarasis atsirado iš tos vietos kasant žemes, kurias panaudojo gynybiniams pylimams įrengti.

Vienas pirmųjų padavimą apie Nagarbos piliakalnį (tik jį vadino netoliese esančio kaimo Senkų vardu) užrašė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) savo 1891 m. išleistoje knygoje „Pasakojimai Antano Tretininko“.

Pasakojama, kad Nagarbos piliakalnyje pastatytoje pilyje senovėje buvo meldžiamasi, tačiau karių įgulos ten nelaikė. Tuo pasinaudojo į pajūrį žemių užkariauti atvykę gudai: jie užėmė tvirtovę. Apie tai sužinoję žemaičiais padavime įvardyti kariai, suburti „aukščiausiojo kuningo Gintenio“ ir vedami „pono karvados Kirkučio“, apgulė pilį. Buvo birželio mėnuo. Kaitra alino vyrus. Krito kovoje tiek neprieteliai, tiek savo krašto gynėjai. Gudai užsidarė bokšte geležinėmis durimis, ir priešo pailsusiems žemaičiams niekaip nepavyko iškrapšyti.

„Gru, gru gru! Perkūnas sugramojo. Visi suszuko: „Sztai dievas jau eina mums ant pagelbos!“ Antslinko isz jurės judai raudoni debesiai, pakilo tokis viesulas, jog ir puszis apsuku laužė. Sustoję žiamaicziai stebėjosi į debesius, rankas iszkėlę, ir meldėsi sakydami:

„Perkune dievaiti,
Nemuszk žiamaitį –
Bet muszk gudą,
Kaip tą szunį rudą!“

Tris kartus vos tą maldą atkalbėjo, perkunas – cink, spyrė į gudų boksztą! Žiamė sudrebėjo, o gudų boksztas įlindo į žiamę su visais apgynėjais. Į jo vietą – kliur, kliur, iszszoko vandu, ir pasidarė <…> gilus prudas, kuris tebyra lygsziolei.“