„Kūlių pilalę supylę švedai. Apsisukus galvai, žmonės nepažindavę vietos, matydavę gražias alėjas, girdėdavę švilpimą, mušdavęsi su medžiais“, – gąsdinama padavimuose.
Mistika alsuojančiame Pilalės miške slypi vienas rečiausių archeologinių paminklų visoje šalyje: ne piliakalnis, o prieš tūkstantį metų iš akmenų suręstas, žiedo formos gynybinis įtvirtinimas – aukojimų vieta. Šio objekto kilmės gijos veda į Skandinaviją.
Vikingų šleifas
Kretingos rajone, netoli istorinio Darbėnų miestelio ir etninėje kuršių Mėguvos žemėje esantis Auksūdžio kaimas pastaruoju metu labiausiai buvo linksniuojamas dėl tarp šių gyvenviečių planuojamos statyti gigantiškos chemijos gamyklos. Politinių debatų fone tarsi į paraštes buvo nustumtas faktas, jog visiškai netoliese glūdi neįtikėtinai įdomus, unikalus kultūros paveldo paminklas.
Iš rytų ir vakarų apjuostas Dubupio ir Lankupio upelių šlama Pilalės miškas, kuris ilgus šimtmečius slėpė nebūdingą baltų genčių teritorijai gynybinį įtvirtinimą.
„Jis ypatingas tuo, jog yra labai retas visoje Lietuvoje. Mažiau ar geriau išlikusių mes žinome vos tris: Auksūdyje, Ersloje ir Sudmantuose. Dar vienas buvo Kretingos rajone, Vaineikiuose, bet melioracijos metu sunaikintas. Šie paminklai pasižymi tuo, jog nėra tipiniai piliakalniai, įrengti upių terasose, iškyšuliuose, aukštumose. Tai yra žiedo formos, visiškai lygiose, net žemose, pelkėtose vietose iš akmenų pastatyti apie 50 metrų skersmens įtvirtinimai“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo archeologas, piliakalnių žinovas dr. Gintautas Zabiela.
Visi keturi objektai – etninėse kuršių žemėse, netoli Baltijos jūros, ir ši aplinkybė – reikšminga.
„Vikingų laikais VIII-XI a. skandinavai ir puldinėjo kuršius, ir prekiavo su jais, laikinai kur nors įsikurdami. Tačiau esminis faktorius, leidžiantis kelti prielaidas apie skandinavišką Auksūdžio kūlių pilalės kilmę yra analogai pačioje Skandinavijoje. Pats artimiausias pagal matmenis ir struktūrą – Eketorpo gynybinis įtvirtinimas pietryčių Švedijoje, Elando saloje“, – teigė dr. G. Zabiela.
Minėtoje saloje, visiškai lygioje, drėgnoje vietoje, IV a. iš akmenų buvo pastatytas žiedo formos, apie 57 m skersmens įtvirtinimas, kuris turėjo aukštas sienas, įėjimus. Dėl nežinomų priežasčių šis objektas apie VI a. net 400 metų buvo apleistas, ir žmonės vėl sugrįžo jau vikingų laikais, apie X-XI a.
Švedai 1974 m. atliko didžiulio masto Eketorpo archeologinius tyrimus (aptikta daugiau nei 2400 radinių) ir rekonstravo objektą, kuris tapo turistų itin lankomu istorijos ir archeologijos muziejumi, edukacine erdve po atviru dangumi.
Paklaustas, ar galėjo intensyvius kultūrinius ir ekonominius ryšius su skandinavų vikingais palaikę kuršiai nusižiūrėti žiedinio įtvirtinimo modelį ir jį pastatyti savo žemėje, Auksūdyje, archeologas G. Zabiela atmetė šią versiją.
„Ne kuršių stilius: jie kūrėsi aukštumose, o Skandinavijoje, Estijoje tokių angliškai „ringfort“ („hillfort“ – piliakalnis, „ringfort“ – žiedinis įtvirtinimas – aut. past.) vadinamų struktūrų yra daug. Svarstoma, kad lygioje vietoje žiedo formos įtvirtinimas leisdavo geriau apsiginti. Skandinavijoje įtvirtinimo vidiniame kieme būdavę ir pastatai“, – detales atskleidė archeologas.
Panašios struktūros Pirmasis Auksūdžio, tada vadinto Auksuodžiu, pilalę 1973–1974 m. atrado ir tyrinėjo žymus Kretingos kraštotyrininkas, archeologas Ignas Jablonskis (1911–1991). Jis savo ataskaitoje rašė, jog greta pilalės aptiko ir kelias galimai bronzos amžiaus „virbines užtvankas“. „Jeigu būtų taip, Auksuodžio Kūlių pilalės gyventojai jau tada būtų turėję gražų ir labai žuvingą ežerą“, – svarstė jis.
Anot G. Zabielos, neatmestina ir prielaida, kad mįslingojo Auksūdžio įtvirtinimo priešistorė siekia I tūkstantmetį prieš mūsų erą. Tačiau šiai teorijai pagrįsti trūksta duomenų, o štai skandinaviškoji versija – galimai arčiausiai tiesos.
„Kūlių pilalė, pasak senųjų žmonių, nuo senų senovės buvusi apskrita, eglių priaugusi žema vieta, apvesta akmenų volu. Ilgainiui, įvairiomis progomis, žmonės akmenų volą smarkiai apardė. Dabartiniu metu mažiau paliesto pilalės akmenų volo bėra likę vos menki fragmentėliai. Iš jų matyti, kad priešistoriniais laikais šis akmenų volas yra buvusi apie 1 m pločio ir apie 1,5 m aukščio lauko akmenų tvora.
Akmenų volas, buvusioji akmenų tvora, yra buvusi ovalo formos ir kiek užsikeičiančiais galais vakarų pusėje. Akmenų tvora apsuptojo kiemo vidaus matmenys yra: iš rytų į vakarus apie 58 m ir iš šiaurės į pietus apie 52 m“, – 1974 m. ataskaitoje rašė I. Jablonskis.
Galima palyginti: Eketorpas Švedijoje – 57 m skersmens IV a. ir 80 m – nuo VI a.; Sudmantų piltinė Klaipėdos rajone, netoli Jakų žiedo – išorinis skersmuo apie 78 m, vidinis – apie 56 m; Erslos gynybinis įtvirtinimas Skuodo rajone – apie 40 m skersmens.
Jakų-Sudmantų įtvirtinimą 2012 m. ir 2015 m. georadaru ir magnetometru tyrinėję mokslininkai nustatė, kad pirminis įtvirtinimo pylimas buvo iš dviejų eilių akmenų, tačiau kieme pastatų pėdsakų neaptikta.
2018 m. paskelbtame bendrame vokiečių Sebastiano Messalo, Martino Posselto ir G. Zabielos moksliniame straipsnyje daroma tokia išvada: Auksūdžio, Erslos ir Sudmantų piltinės – skandinaviškos kilmės.
„Galima teigti, kad Jakų-Sudmantų įtvirtinimas buvo pastatytas iš rytinės Skandinavijos, galbūt Elando, atvykusių žmonių arba jie turėjo įtakos jų statybai. <...> Nors tikroji paminklo paskirtis dar neatskleista, nes rasta tik neryškių gyvenvietės įtvirtinimo pėdsakų kieme, pats įtvirtinimas galėjo būti naudojamas kaip slėptuvė. Tikėtina, kad įtvirtinimas nebuvo baigtas iki galo“, – rašė tyrinėtojai.
Šventa vieta
Patys švedai apie Eketorpą rašo taip: teoriškai svarstoma, jog šia vieta žmonės naudojosi dėl religinių priežasčių, bet sykiu ir apsisaugoti nuo priešų antpuolių. Sutapimas, tačiau Auksūdyje yra labai ryškus šventvietės pėdsakas. Apeiginė vieta rasta visiškai šalia gynybinio įtvirtinimo.
„Visoje Lietuvoje yra dvi Auksūdžiu vadinamos gyvenamos vietos. Viena prie Darbėnų, kita Mažeikių rajone, prie Laižuvos. Ieškodama šio vietovardžio kilmės, kalbininkė Marija Razmukaitė jo šaknį siejo su žodžiais „auka“, „aukoti“, o antrąjį dėmenį sūd– – su lietuvių kalbos žodžiu „sūduva“, kuris reiškia klampynę raiste, akį, garmalą.
Tenka pridurti, kad Žemaitijoje vietovardžių su žodžiu „auka“ – „duodamas dievams daiktas“ išliko tik šventviečių pavadinimuose. Apie senąsias šventvietes žinoma ir Auksūdyje, taip pat kaimyniniuose Maloniškių, Pelėkių kaimuose. Įdomu, kad iki melioracijos visas rėžinis Auksūdžio kaimas buvo apsuptas pelkių“, – „Vakarų ekspresui“ komentavo archeologas, baltų šventviečių tyrinėtojas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.
Anot jo, naujaisiais amžiais Kūlių Pilalėje Auksūdžio gyventojai su manta slėpdavosi nuo priešų.
„Yra pagrindo manyti, kad ilgai po krikščionybės įvedimo toje pačioje vietoje buvo rengiamos baltų religijos šventės“, – teigė mokslininkas.
1998 m. šio tyrinėtojo išleistoje knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ rašoma, jog „ant Auksūdžio Pilaitės kalno buvo deginamos aukos dievams“, kurias sunešdavę iš aplinkinių sodžių. Dėl to kaimas gavo „Aukos sodžiaus“ vardą. Minėta, kad Auksuodžiu kaimą vadino ir I. Jablonskis.
Svarbu tai, jog dr. V. Vaitkevičius aptiko ir pačią spėjamą aukojimų vietą, alkvietę: ją sudaro didokas akmuo lygia viršutine plokštuma, išilgai kurios iškaltos dvi beveik lygiagrečios juostelės-grioveliai, o šalia yra piltuvėlio pavidalo duobė, išgrįsta nedideliais akmenėliais (galimai apeiginė laužavietė).
Žvalgomųjų tyrimų 1974 m. metu I. Jablonskis Kūlių Pilalėje rado degusių akmenų sluoksnį su suodžiais ir smulkiais angliukais.
Taigi, Auksūdžio apylinkės yra išskirtinės tiek dėl savo archeologinio, tiek dėl mitologinio paveldo. „Šioje vietoje buvo dvaro malūnas, vadinamas Velnio malūnu. Žmonėms čia buvo liepiama skalbti drabužius, nors, sakoma, skalbdavo ir kažkokios baidyklės, raganos, Laumė. Žmonės girdėdavo čia laumes naktimis velėjant“, – pasakojama viename iš padavimų.
