Ekspertai pažymi, kad Ukrainos balionai turi keletą stebinančių savybių. Tai, kas gali atrodyti kaip nereikšminga erzinimo priemonė, gali būti išradingas asimetrinis ginklas, skirtas Ukrainos strateginių smūgių pajėgumams didinti.
Rusiški balionai
Dar 2023 m. vasarį Ukrainos gynėjai numušė kelis Rusijos balionus. Atrodo, kad tai buvo standartiniai meteorologiniai balionai su radiolokaciniais atšvaitais, kurie dreifavo Kijevo link iki 11 000 pėdų (3,4 km) aukštyje ir, regis, buvo naudojami kaip masalas klaidinti gynėjus per dronų ir raketų atakas.
O šių metų kovą rusai pranešė, kad numušinėja Ukrainos balionus, kurie, atrodo, yra didesni, sudėtingesni – ir ginkluoti.
„Pirmą kartą Ukrainos ginkluotosios pajėgos paleido seriją meteorologinių balionų su sprogmenimis giliai į Rusiją“, – nurodė valstybinė žiniasklaida „MASH“.
Remiantis pateikta ataskaita, vienas balionas nukrito miške netoli Naujosios Slobodkos kaimo, o kitas buvo sunaikintas Kursko srityje. Kai kurie balionai nešė minosvaidžio bombas, o kiti – radiolokacinius atšvaitus, kurie, kaip manoma, buvo skirti tam, kad balionas atrodytų kaip atakos dronas – ir, tikėtina, nukreiptų Rusijos priešlėktuvinės gynybos ugnį. Pasak „MASH“, kiekvienas balionas taip pat turi GPS sekimo įrenginį, balastą, baterijas ir valdymo elektroniką su užprogramuotomis atakos koordinatėmis.
Vienoje nuotraukoje iš numušto baliono matyti 82 mm minosvaidžio mina, 6,5 kg skeveldrinis / sprogstamasis užtaisas, kitoje – tai, kas atrodo kaip panašaus dydžio improvizuotas užtaisas. „MASH“ mini 81 mm minosvaidžio miną – tačiau tai arba klaida, arba ženklas, kad naudojamas trečios rūšies ginklas.
Tačiau likusi baliono dalis yra daug paslaptingesnė.
Trys variantai
Dauguma šaltinių teigia, kad plonos medžiagos gabalas yra pats balionas – tačiau tai neatrodo tikėtina.
„Juoda medžiaga nėra balionas, ji labiau panaši į per didelį nusileidimo parašiutą“, – sako balionų ekspertas Chrisas Hillcoxas iš „Near Space Photography“.
Jis pažymi, kad yra trys pagrindiniai balionų tipai – superslėginiai (tokie kaip sidabriniai vakarėlių balionai, pripildyti suslėgtų dujų) nulinio slėgio (kai baliono apvalkalas plečiasi jam kylant) ir įprasti balti latekso balionai, kuriuos naudoja meteorologai ir kurie prieš susprogdami pasiekia tam tikrą aukštį. Tačiau rastoji medžiaga nepanaši nė į vieną iš šių medžiagų.
„Tai atrodo, kaip iš pagrindo einantis laidas. Jei taip, tada nėra išlikusio jokio baliono, ir negalima daryti jokių išvadų apie jį. Labai lengva sumontuoti fizinę atskyrą, atskiriančią naudingąjį krovinį nuo nešančiojo baliono. Taigi, jie galėjo naudoti latekso balioną arba mažą nulinio slėgio balioną, arba net superslėginį balioną.“
Ekspertas pažymi, kad nepažeista medžiaga neatrodo kaip balionas, kuris sugedo arba buvo numuštas – o tai prideda svorio parašiuto teorijai.
Balionų tiekėjų „Random Engineering Ltd“ atstovas Steve'as Randallas teigia, kad prietaisas atrodo kaip savadarbės gamybos ir nepanašus į įprastą meteorologinį balioną. Jis mano, kad juoda medžiaga gali būti iš plastiko, kuris naudojamas šiukšlių maišams, ir kad tai galėjo būti terminio baliono apvalkalas – reto tipo baliono, kuris absorbuoja Saulės energiją, kad įšiltų ir įgytų plūdrumą ore. S. Randallas pažymi, kad tokia medžiaga iš esmės galėtų būti naudojama nulinio slėgio balionui – tačiau praktikoje tokiems apvalkalams beveik visada naudojamas skaidrus plastikas.
Abu ekspertai sutinka su versija, kad plastikinis butelis greičiausiai skirtas balastui. Jis galė būti pripildytas skysčiu ir turėti mažą skylutę, todėl galėjo palaipsniui prarasti svorį, kad kompensuotų keliamosios jėgos praradimą dėl dujų, ištekančių iš baliono.
Ne pirmas kartas
Balionų bombos gali būti pigūs ir paprasti ginklai. Ankstyviausią žinomą tipą 1849 m. Venecijos apgulties metu išrado austrų inžinierius Francas von Uchatiusas. Prieigos prie jūros neturinti Austrija neturėjo karo laivų, todėl, norėdamas bombarduoti miestą, F. Von Uchatiusas prie karšto oro balionų pritvirtino mažas bombas, kurios pagal komandą buvo paleidžiamos „ilga izoliuota varine viela su didele galvanine baterija, esančia ant kranto“, rašoma tuometiniame „Scientific American“ pranešime.
Ši balionų ataka buvo pirmasis ginkluotų bepiločių orlaivių panaudojimas – tačiau mažos bombos nebuvo itin efektyvios. Ir per pastaruosius 175 metus oro balionų bombos buvo daug kartų išradinėjamos iš naujo – ypač jos buvo naudojamos Antrojo pasaulinio karo metais, kai japonų padegamieji balionai „FuGo“ smogė JAV žemyninei daliai iš tūkstančių kilometrų atstumo (ir taip jie tapo pirmuoju tarpžemyniniu ginklu), o taip pat sąjungininkų operacijoje „Outward“ prieš okupuotą Europą.
Pastaruoju metu „Hamas“ naudojo balionus padegamiesiems išpuoliams iš Gazos Ruožo. Ir nors jų poveikis paprastai būna ribotas, tokie balionai gynėjams užkrauna daug didesnę naštą nei užpuolikui.
Tačiau šį ukrainietiška versija yra gerokai pažangesnė už ankstesnius modelius. Kaip teigiama Rusijos pranešimuose, šių balionų skrydžio nuotolis siekė mažiausiai šimtus kilometrų.
Panašūs mėgėjiški balionai reguliariai apskrieja Žemę keliaudami oro srautais (tai yra ir pavykę lietuvių paleistam balionui). Fizikas ir atvirųjų šaltinių žvalgybos analitikas slapyvardžiu DanielR socialiniame tinkle „X“, atliko išsamų Rusijos šaltinių nuotraukose matomos elektronikos tyrimą. Jis pastebi, kad jose matyti virš plastikinio butelio esantis konteineris su valdymo elektronika, o po juo – sekimo įrenginys su užtaisu.
„Užtaisą prilaiko virvelė, einanti per vielos kilpą. Ši vielinė kilpa yra svarbi šios sistemos veikimo dalis, – pažymi specialistas. – Baliono smegenimis yra „Bluetooth“ modulis: šis modulis gali įjungti relę, kuri paleidžia srovę per vielos kilpą, kurioje yra užtaiso virvelė. Kilpa labai įkaista, todėl virvelė ištirpsta arba sudega, taip išlaisvindama užtaisą.“
Atrodo, kad „Bluetooth“ mikrovaldiklio modulis yra komercinis „Espressif“ firmos modulis „ESP32-H2-Mini-1“. Balione taip pat matyti 20 JAV dolerių kainuojantis GPS modulis „GP1818MK“. Tikriausiai tai leidžia paleisti bombą, kai balionas praskrenda virš iš anksto nustatytos tikslinės teritorijos.
Dar įdomiau, kad po juo yra sekimo įrenginys – 130 JAV dolerių vertės „Spot Trace“.
„Šis prietaisas GPS buvimo vietos duomenis siunčia tiesiai į ryšio palydovus. Ukraina šią informaciją apie buvimo vietą gali gauti kelių minučių intervalais, priklausomai nuo sekimo plano“, – pažymi DanielR.
Jis sako, kad sekimo įrenginys yra brangiausia baliono dalis. Ch. Hillcoxas sutinka ir pažymi, kad visa įranga gali kainuoti apie 1000 JAV dolerių, priklausomai nuo baliono tipo ir nuo to, ar jis pripildytas brangiu heliu, ar pigiu, bet pavojingu vandeniliu.
Radaras ir GPS
Be radiolokacinio reflektoriaus balionas būtų labai slaptas ir jį būtų sunku užfiksuoti radarais. Tačiau ukrainiečiai tikriausiai nori, kad jis būtų matomas. 30 000 pėdų ar didesniame aukštyje vienintelis būdas numušti balioną – brangios raketos „žemė-oras“ arba „oras-oras“.
Atšvaitas taip pat gali leisti ukrainiečiams sekti baliono judėjimą ir lyginti duomenis su GPS sekimo įrenginio siunčiamais duomenimis. Tai galėtų padėti sudaryti žemėlapius vietovėse, kuriose GPS yra trikdomas arba falsifikuojamas – ir tokie surinkti duomenys gali padidinti bepiločių smūgių tikslumą.
Išleidus parašiutą, GPS sekimo įrenginys taip pat gali nukristi vietoje, kad būtų galima stebėti GPS trukdžius ilgesnį laiką.
GPS sekimo aparatas gali būti naudojamas vis tikslesniam balionų valdymui. JAV kariuomenė ir kitos šalys pastaruoju metu naudoja balionus, kurie gali keisti aukštį – kad pasinaudotų skirtingomis kryptimis pučiančiais vėjais.
Dideliame aukštyje atmosfera yra susisluoksniavusi, o vėjas skirtingame aukštyje pučia skirtingomis kryptimis, todėl pakilus į reikiamą aukštį, balioną galima nukreipti beveik bet kuria norima kryptimi. Šis metodas taip pat buvo naudojamas dabar jau nutrauktame „Google“ projekte „Project Loon“.
Kai kurie balionai dabar gali naviguoti virš tam tikros vietos ir ilgą laiką skraidyti aplink ją. Pentagono „COLD STAR“ (angl. Covert Long Dwell STratospheric ARchitcture) – tai itin slapta platforma, kurioje naudojama ši technologija. Mažai tikėtina, kad Ukraina naudoja ką nors tokio sudėtingo – tačiau gali taikyti panašų metodą, kad jos balionai nenukryptų atsitiktine kryptimi.
Šiuo metu stratosferinės navigacijos tikslumas skaičiuojamas ne metrais, o kilometrais – o bombos numetimas iš didelio aukščio dar labiau padidina netikslumą. Tačiau dešimčių ar šimtų balioninių bombų gali pakakti, kad taptų įmanoma pataikyti į didelį taikinį – pavyzdžiui, dujų saugyklą ar oro pajėgų bazę.
Antrojo pasaulinio karo metais japonai paleido kelis tūkstančius „FuGo“ padegamųjų balionų, kurių kiekvienas kainavo po kelis šimtus dolerių – o daugelį jų primityviose dirbtuvėse surinko moksleivės. Tokio tipo masinė grėsmė priverstų rusus kovoti su balionais – ir kaip ir „FuGo“ atveju, sunaudotų neproporcingai daug išteklių jiems atremti.
Balionų perėmėjas
Keista, bet Rusija yra vienintelė šalis, turinti specializuotą lėktuvą, skirtą numušinėti balionus . „M-17 Stratosfera“ buvo dideliame aukštyje skraidantis lėktuvas, skirtas perimti amerikiečių šnipinėjimo balionus. Nuo šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjungai jie kėlė problemas, nes CŽA ir kitos organizacijos, bandydamos pažvelgti už geležinės uždangos, kai dar nebuvo palydovų, paleisdavo daugybę kameras nešančių oro balionų. „M-17“ galėjo pakilti iki 70 000 pėdų (21 km) ir turėjo du bokšteliuose sumontuotus 23 mm pabūklus, šaudančius specialiais šaudmenimis.
Kai oro balionų grėsmė išnyko, „M-17“ buvo pertvarkytas į žvalgybinį ir aukštuminių orų tyrimų lėktuvą. Tačiau kadangi vis daugiau Ukrainos oro balionų, pasinaudodami vyraujančiu vėju, kerta Rusijos oro erdvę ir gali perskristi visą šalį, Rusijai gali tekti pradėti atnaujinti savo apsaugos nuo oro balionų planus.
Be to, be to, ji turi spręsti ir grėsmes, kurias jai kelia vis didėjantis kitų Ukrainos tolimojo nuotolio ginklų sąrašas, primena „Forbes“.
