Nuodėmingos meilės epizodą lydi daug įdomesni padavimuose aprašyti mūšiai su užkariautojais į pagalbą pasitelkiant ugnį ir vandenį. Legendos – liaudies kūryba, tačiau jos nušvinta kitomis spalvomis žinant, jog kalbama apie 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo dalybų akte paminėtą realiai egzistavusią medinę pilį, lotyniškai užrašytą „Embare“.
Degančios statinės
Apie didingąjį Imbarės piliakalnį galima rašyti tiek iš archeologinės (nuo 1966 m. tyrinėtas mažiausiai 14 sezonų), tiek iš mitologinės pusių. Šį kartą – apie tai, kaip senovės paminklą matė vietiniai žmonės, noriai kūrę legendas ir padavimus.
Vienas pirmųjų, užrašęs istorijas apie Imbarės piliakalnį, buvo vos apie 5 km nuo minėto pilies kalno, Nasrėnų kaimelyje gyvenęs Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Po jo mirties, 1891 m. JAV, Plymute, buvo išleista vyskupo parašyta knyga „Pasakojimas Antano Tretininko“. Joje randame padavimą „Karė pas Salantų pilę“. Ši istorija vėliau įkvėpė kitus rašytojus sukurti Inbarės ir Vokiečių ordino riterio meilės mitą.
M. Valančius rašė, jog apie vykusį didžiulį mūšį prie kuršių pilies jis girdėjęs iš vietinių. Tiesa, legendose kuršiai vadinami žemaičiais, o Memelburge (Klaipėdos pilyje) rezidavę Livonijos ordino kariai – kryžiuočiais. Vyskupas aprašo jų žygį į Kuršą aplenkiant pavojingas girias ir traukiant link anuomet Skilandžiais vadintų Salantų palei Minijos, Salanto upę.
„Iszsigirdę apie tą neprietelių kelionę, žiamaicziai pastatė vieną stulpą ties Nasrais (Nasrėnais – aut. past.) ant kalno, apriszo su sziaudais ir antmovė ant virszaus snalinę baczką. Antrą tokį pastatė szios dienos Kalnelėje (1,5 km nuo piliakalnio esančiame Kalnalio kaimelyje – aut. past.). Pastatė prie tų sargus ir įsakė neprieteliams pasirodžius uždegti, o patys po valdžia Klausiagaliaus didiame buryje susirinko ant pilelių“, – XIX a. pab. rašė M. Valančius.
Vos tik pasirodė vokiečių kariai, iškart buvo uždegtos signalinės ugnys.
„Nu Kalnelio iki Skilandžių nebuvo kasto kelio – keleivis turėjo perbristi per upę Salantą, nes tilto taipogi nebuvo. Atėję vokiecziai ant Kalnelio kalno pamatė žiamaiczius ant pilės bekuszdanczius ir tarėsei veikiai pamuszę jus. Nu kalno nusileidę, kad ir kliudomi, per upę persigavo su visais savo vežimais, kurius į eilę sustatė.
Vos tai padarė, žiamaicziai atitraukė sklanstus melnyczių (vandens malūnų sklendes – aut. past.), kalne buvusių: Salanta tujaus patvino. Nors versmė po pile esanti kliudė, vokiecziai tacziaus artinosi prie pilės. Prasidėjo baisi musza (mūšis – aut. past.): žiamaicziai szaukdami bėgo nu kalno ir muszė lipanczius vokieczius“, – pasakojama.
Nuo pilies kalno buvo ridenami storuliai rąstai, o vienas drąsus jaunas karys persirengė priešo rūbais ir prasmuko į patį kovos lauką. Jis įkišo į vokiečių vežimą degančią kempinę.
„Vėjas buvo didis; ugnis, pavėjuje eidama, beregiant apėmė visus vežimus; arkliai, prie jų pririszti, pradėjo skrajoti, ką matydami vokiecziai liovėsi musztiesi, skubėjo prie arklių ir vežimų. Žiamaicziai, ant sprandų sėdėdami, muszė.
Neprieteliai grįžti norėdami rado upę patvinusią – turėjo plaukti, ar galvą guldyti. Taip daug czia žiamaicziai vokieczių iszmuszė, jogei vos pusė jų teliko. Žiamaicziai daug paczių ir arklių sugrobė, nemažai iszskendo. Dabar musieji vieną vokietį ant garbės dievų savo ant pilės sudegino“, – pasakojimą pabaigė vyskupas. Tačiau tai tebuvo pabaigos pradžia.
Inbarės pasirodymas
Iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos labai dažnai transformuojasi: taip nutiko ir Imbarės pilies mūšio atveju. 1940 m. „Lietuvos aide“ publikuotoje legendoje apie vokiečių ir Imbarės gynėjų kovą randame jau naujus motyvus. Ir naują veikėją: pilies bajorą Nevyrą. Esą užpultiems kaimynams nepadėdavęs, buvo išpuikęs, todėl ir praminė taip. Kol atėjo metas įrodyti, vyras jis ar ne vyras. Kol vokiečiai neužpuolė Imabrės pilies.
„Puolimas vyko naktį. Žiauri buvo kova. Kryžiuočiai po paruošiamosios bombardų (tai – nuo XIV a. kryžiuočių pradėtos naudoti patrankos – aut. past.) atakos su padegamaisiais sviediniais, pasitikėdami savo plieno šarvais, ėmė minia veržtis į pilies kalną“, – rašoma 1940-ųjų spaudoje.
Vaizdžiai apibūdintas ir Imbarės gynėjų pasipriešinimas: šie ant vokiečių „galvų išpylė visą upę verdančios, degančios smalos“.
„Nemažai kryžiuočių virto degančiais lavonais. Kitiems gi deganti smala labai sunkino priėjimą prie pilies. Paleidus pirmąją rąstų virtinę ir didžiulius akmenis, likę gyvi kryžiuočiai pakriko ir ėmė skubiai nuo kalno šalintis. Nevyro žmonės tai išnaudojo, ir pasitikėdami pergale, kaip liūtai įniršę puolė besitraukiančius kryžiuočius“, – skambių epitetų nevengė padavimą užrašęs autorius.
Imbarės gynėjai šventė pergalę, ir vėl padavime pasikartoja žmonių aukojimo motyvas.
„Kieme tuo tarpu krovė didžiulį laužą, nes už gerą pergalę pilies taryba nutarė dievams paaukoti visus gyvus paimtus riterius. Vergų jiems užteko iki eilinių kryžiuočių karių. Laužas krauti greit buvo baigtas. Apeigoms dar buvo laukiama žynių iš Aukokalnio“, – pateikiamas ir įdomus faktas: išties už 5 km į šiaurės vakarus nuo Imbarės piliakalnio yra Alkos kalnas su apeiginiu akmeniu.
Šioje legendos versijoje pasakojama apie iš baimės gailiai verkiančius, kitus – net klykiančius, aukai ruošiamus vokiečius.
Ir ateina ji: gražioji pilies valdovo duktė Inbarė. Su panieka veide dėl inkščiančių belaisvių. „Kokie jie bailiai! Ar taip miršta žemaičiai? Jų nė ai! Neišgirsi“, – mestelėjo Inbarė.
Tačiau įvyksta esminis lūžis, kai pilies gynėjai atvilko prie laužo riterį, kurį rado sužeistą vilkduobėje. Vokietis liūdnai nužvelgė laužą, prie jo suguldytus draugus.
„Jis viską, viską suprato. Davus ženklą, jis, nors ir sužeistas ir be galo nuvargęs, pakyla visu savo gražiu ūgiu, išsitiesia lyg pagarbai pareikšti ir duodasi surišamas. Jo tamsios žydros akys neparodo nė vienos ašaros, gražus veidas rodo rimtį, bet ne išgąstį. Jokio maldaujančio žvilgsnio jis niekam neparodo. Lėtai pasisuka pilies mūrų link ir jo žvilgsnis susitinka su Inbarės žvilgsniu.
Valandėlę jie taip stovi nepajudindami akių. Inbarė iškaito, o riterio žvilgsnis ėmė maldauti pasigailėjimo. Jiedu vienas kitą suprato per tą trumpą akimirką. Inbarė greit apsigręžė ir pranyko pilies mūruose, bet jau su rūpesčiu akyse“, – štai, ir išdygo legendinės meilės daigas. Kitame padavime jis išskleidžia lapus.
Smuikininkas
Labiausiai paplitusioje ir žinomoje Imbarės legendoje apie vykusį mūšį nebelieka nė sakinio: iškart užsimenama apie bokšte įkalintą kryžiuotį. Liaudies kūryba tarsi įvelia tautosakos tyrinėtojus ir keistą detektyvą: ar jaunasis riteris nebuvo sudegintas ir Inbarės prašymu įkalintas bokšte?
Inbarė ne tik įsimyli priešą, bet ir padeda jam pabėgti.
„Už tai motina ją užkeikusi (žem. inbarusi) vienatvėje amžius gyventi apleistoje ir pašaliečio akiai nematomoje, ištuštėjusioje pilyje. Tik retsykiais pilis išnirdavo iš miglos, o užkeiktoji mergina nuo kuorų tyliai dainuodavo prašydama išgelbėti nuo užkeikimo. Girdėdami jos dainą, žmonės merginą pradėjo vadinti Inbare“, – rašoma padavime.
Taigi, pasakojamojoje tautosakoje mes susiduriame su nugludintu tarsi filmo scenarijumi: pilies apgultis, pergalė, priešų aukojimas dievams, netikėtai pasirodantis išskirtinis riteris ir spontaniška pilies valdovo dukters meilė, kurios rezultatas – baisus prakeiksmas. „Filmo“ pabaigai reikia... gelbėtojo. Ir jis sukuriamas.
„Sykį atsirado drąsus smuikininkas Puika, kuris drįso užeiti į užburtą pilį ir pamilti jos valdovę. Prisiekęs amžinai mylėti, Inbarę jis išvadavo nuo užkeikimo, tačiau neturėjo teisės bendrauti su aplinkiniais.
Sykį jam ėmus smuikuoti prie piliakalnio susirinkusiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovės vardu Inbare (Imbare)“, – teigiama pasakojime.
Tai – tik vienas iš garsiojo Imbarės piliakalnio padavimų. Kiti – galbūt ne tokie romantiški: apie juodą kiaulę ir mėšlu kišenėje virtusius auksinius, baudžiauninkus mušusį ir žudžiusį dvarininką, pilies valdovų brolžudystę ir į prasivėrusios žemės gelmes nugarmėjusią kariuomenę.
„Legendų riba tarp to, kas tikra ir išgalvota, tarp faktų ir kūrybos yra nepaprastai trapi. Žavesio legendoms teikia tai, kad niekas negali tvirtai pasakyti, kada baigiasi viena ir prasideda kita“, – taip yra rašęs garsus Lietuvos archeologas, mitologas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.
