Taigi, kai pastarosiomis savaitėmis Rusijos tankas išriedėjo link fronto linijos su nauju milžinišku slopintuvu – tiesą sakant, kelių slopintuvų grupe – Ukrainos dronų operatoriai susidomėjo. Labai labai susidomėjo, rašo „Forbes“.
Nes jei naujieji slopintuvai tikrai veikia, Ukrainos operatoriams reikia kurti atsakomąsias priemones.
Galimybė tai išsiaiškinti pasitaikė šio mėnesio pradžioje, kai į rytus nuo Ukrainos pozicijų Ternyje, Rytų Ukrainos Donecko srityje, slopintuvais apkaišytas rusų „T-72“ įsipainiojo spygliuotoje vieloje. Viela sutrukdė tanko vairuotojui išvengti susidūrimo su kovos mašina BMP.
Netrukus atskriejo ukrainiečių ir dronas – ir sprogo. Dronas ne itin pažeidė 51 toną sveriantį tanką, tačiau išgąsdino tris įgulos narius. Jie bandė bėgti – bet tada juos nukovė dar daugiau prisistačiusių dronų.
Ukrainiečių žvalgybos dronai visą laiką zvimbė virš galvos. Ištyrę vaizdus, analitikai padarė išvadą, kad lengvai apgadintas „T-72“ su įsipainiojusiais vikšrais ir krūva radijo ryšio slopintuvų yra puikus prizas.
12-oji Azovo brigada – vienas iš elitinių Ukrainos kariuomenės dalinių – savanoriškai pasisiūlė dalyvauti misijoje, kuri buvo išties itin pavojinga. Tikslas – ištraukti nejudantį „T-72“ iš niekieno žemės už Ternio – apšaudomos juostos, kuri ko gero dabar dabar yra viena pavojingiausių pasaulyje.
„Šią operaciją pradėjome planuoti visi kartu, – oficialiame vaizdo įraše, apibūdinančiame operaciją, pasakojo 12-osios brigados tankistas Ilja. Didysis klausimas, į kurį nebuvo atsakymo, buvo toks: ar tanką apskritai pavyks išjudinti? Kas gali pasakyti, ar jo variklis veikia, ar ne? Tai buvo pagrindinis klausimas.“
Visi suprato pavojų. Ir kai 12-osios brigados kuopos vadas nurodė tankistui Baidarui prisidėti prie operacijos, šis tik gūžtelėjo pečiais. „Man tai įprasta, – teigia Baidaras. „Aš esu kariuomenėje. Ir gavau įsakymą.“
Pirmieji išvyko karo inžinieriai, kurie naktį slapta išskubėjo ištirti privažiavimo ir patikrinti tanko būklės. Į ukrainiečių linijas, esančias už kilometro, jie grįžo su prastomis naujienomis. Nors atrodė, kad tankas yra tinkamas eksploatuoti, jo bokštelis buvo užfiksuotas priekinėje padėtyje, ir 125 milimetrų pagrindinis pabūklas užstojo vairuotojo liuką.
Nebuvo jokios galimybės patekti pro liuką vidun, prieš tai nepasukant bokštelio – tai buvo darbas, kurį turėjo atlikti apmokytas tanko įgulos narys.
Antrąją naktį kartu su karių grupe prie tanko nuvyko ir tankistas. Kol inžinieriai kruopščiai atkabino tanko vikšrus apipainiojusią vielą – šį darbą apsunkino 21 kg prieštankinė mina, kyšanti iš žemės tiesiai po tanku – tankistas rankiniu būdu pasuko bokštelį, kad atlaisvintų vairuotojo liuką, ir įjungė tanko maitinimą.
Nieko. „Jokių gyvybės ženklų“, – prisimena Baidaras. Skubėdama pabėgti rusų įgula paliko įjungtas sistemas ir nusodino tanko baterijas. „Tą dieną būtų buvę neįmanoma jo užvesti“, – prisimena Ilja.
Kitą naktį kariai vėl sugrįžo. Vadovavo inžinieriai, juos lydėjo pėstininkai, o medikai laukė užnugaryje. Pagrindiniame būryje – Baidaras ir Ilja. Ukrainiečiai tempė tris akumuliatorius, kurių kiekvienas svėrė apie 70 kilogramų, taip pat suslėgtą orą, įrankius ir naktinio matymo akinius. Suspaustas oras turėjo padėti užvesti tanką.
Netoliese sproginėjo rusų artilerijos sviediniai, o tankistai dirbo prisidengę tamsa. „Trumpai tariant, aš įdėjau tuos akumuliatorius, – prisimena Ilja. – Labai tikėjausi, kad jis atgis“.
Taip ir buvo. Tankas užsivedė. Dabar sunkiausia dalis: nuvažiuoti juo kilometrą atgal į ukrainiečių pozicijas, išvengiant rusų ugnies. „Susirinkome visus daiktus, užmetėme juos ant viršaus ir sukryžiavęs pirštus, pagalvojau: na, važiuojam“, – pasakoja Ilja. Jis vairavo.
Buvo giedra, mėnesienos nušviesta naktis. Naudodamasis naktinio matymo akiniais, Ilja be vargo vairavo per niekieno žemę iki Ternio griuvėsių. „Bet kai įvažiavau į kaimą, prasidėjo labai gilios duobės. Tikrai, labai gilios. Tankas šokinėjo. Man buvo sunku matyti“, – prisimena tankistas.
Ilja nepastebėjo gilaus kraterio, matyt likusio nuo rusų sklendžiančios bombos, kuris beveik prarijo „T-72“. „Į šią duobę įlėkiau dideliu greičiu, – prisimena Ilja. – Trenkiausi galva į liuką ir praradau sąmonę“.
Atsipeikėjęs karys susirūpino, kad nepavyko atlikti savo misijos. Sklendžiančiųjų bombų krateriai būna gilūs ir pilni purvo, kuris gali visam laikui įkalinti 51 toną sveriantį tanką. Ukrainiečių laimei, perimto „T-72“ pagrindinis pabūklas kaip dantų krapštukas įsmigo žemę ir neleido karo mašinai nugrimzti iki pat korpuso.
Ilja įjungė atbulinę eigą ir padidino variklio apsukas iki 2000 apsisukimų per minutę. „Trūktelėjau tanką atgal, tada ant stabdžių, tada vėl padidinau apsukas, bet dabar įjungiau ne pirmą, o antrą pavarą, kad padaryčiau kuo greitesnį šuolį į priekį ir dar labiau išsiveržčiau.“
Siūbuodamas pirmyn ir atgal prie maksimalių apsukų, Ilja pagaliau išvairavo tanką iš bombos kraterio. Ilja kraujavo nuo sužeidimų, kuriuos patyrė krisdamas į kraterį, ir periodiškai prarasdavo sąmonę – bet vis tiek sugebėjo išvesti tanką pro dešimtis kitų kraterių.
Galiausiai saugiai pasiekę savo užkardas, ukrainiečiai pradėjo tirti elektroninių trikdžių sistemas, dėl kurių ir buvo rizikuota gyvybėmis.
„Tai buvo savadarbė sistema“, – teigia Ilja. Atskiri slopintuvai ir jų antenos galbūt buvo ir standartiniai gamykliniai, bet bendras mazgas – keli slopintuvai, pririšti prie medinės transportavimo paletės – buvo „savadarbis“ ir tikriausiai ne visada veiksmingas.
„Kodėl jie tai išvis darė? – iki šiol stebisi Ilja. – Tai labai nepatogu.“
Tačiau tai – gera žinia Ukrainos dronų kampanijai: gera žinia, kuri Ukrainos kariams kainavo tris vargo ir įtampos naktis, važiavimą per minas, apšaudymus ir tankams grasinančius kraterius, rašo „Forbes“.
