Archeologai teigia, kad šios freskos yra vienos iš geriausių, rastų senovinės vietovės griuvėsiuose.
Ant aukštų juodų didelės pokylių salės sienų pavaizduotos mitinės graikų figūros, tokios kaip Trojos Elena. Salės grindys beveik pilnai išklotos mozaikomis, kuriose yra daugiau nei milijonas atskirų baltų plytelių.
Trečdalis prarasto miesto dar laukia išvalomas nuo ugnikalnio sukurtų griuvėsių. Dabartiniai kasinėjimai – didžiausi per visą žmonijos kartą – pabrėžia Pompėjų, kaip romėnų imperijos ir kultūros liudininko, svarbą, rašo BBC.
Parko direktorius dr. Gabrielis Zuchtriegelis praėjusį ketvirtadienį pristatė „juodąjį kambarį“.
Tikėtina, kad griežta sienų spalva buvo pasirinkta siekiant paslėpti susikaupusias po saulėlydžio pramogaujant naudojamų lempų dūmų nuosėdas. „Spindinčioje šviesoje piešiniai būtų beveik atgiję“, – sako parko direktorius.
Dominuoja dvi freskos.
Vienoje jų dievas Apolonas bando suvilioti šventikę Kasandrą. Pasak legendos, dėl to, kad ji jį atstūmė, jos pranašystės buvo ignoruojamos.
Antrojoje freskoje pasakojama apie tragiškas pasekmes: princas Paris sutinka gražuolę Eleną, o Kasandra žino, kad ši sąjunga sukels Trojos karą ir juos visus pražudys.
Juodasis kambarys yra naujausias lobis, atrastas per prieš 12 mėnesių pradėtus kasinėjimus, apie kuriuos BBC ir „Lion TV“ balandį pradės rodyti dokumentinį serialą.
Platus gyvenamųjų ir komercinių pastatų kvartalas, vadinamas devintuoju regionu, valomas nuo kelių metrų pemzos ir pelenų, kuriuos Vezuvijus išmetė beveik prieš 2000 metų.
Darbuotojams tenka skubiai imtis veiksmų, kad apsaugotų naujus radinius – ir viską, kas įmanoma, išvežti į sandėlį. Freskos, kurios turi išlikti savo vietose, nugarinėje dalyje užtepamos gipso klijais, kad neatitrūktų nuo sienų. Mūras sutvirtinamas pastoliais, o virš jo uždengiamas laikinas stogas.
Devintasis regionas archeologams pateikė detektyvinę istoriją. XIX a. pabaigoje kasinėjimų metu viename kampe aptikta skalbykla. Naujausi darbai dabar atskleidė greta esančią didmeninės prekybos kepyklą ir didingą rezidenciją su juoduoju kambariu.
Komanda yra įsitikinusi, kad šias tris patalpas galima susieti ne tik fiziškai – per vandentiekį ir tam tikrus praėjimus – bet ir nuosavybės požiūriu. Apie savininko tapatybę byloja daugybė užrašų su inicialais „ARV“. Šios raidės puikuojasi ant sienų ir net ant kepyklos girnų akmenų.
„Mes žinome, kas yra ARV: tai Aulas Rustijus Veras, – teigia parko archeologė dr. Sophie Hay. – Jį pažįstame iš kitos Pompėjuose vykdytos politinės propagandos. Jis buvo politikas. Jis buvo itin turtingas. Manome, kad būtent jam galėjo priklausyti prašmatnus namas už kepyklos ir skalbyklos“.
Tačiau aišku tik tai, kad visi nekilnojamojo turto objektai išsiveržimo metu buvo remontuojami.
Pabėgę darbininkai paliko tvarkingai sukrautas stogo čerpes, puodai tebėra pripildyti kalkių skiediniu ir atrodytų, tik ir laukia, kol bus panaudoti. Išliko ir statybininkų mentelės bei kirtikliai – nors medinės rankenos jau ir seniai supuvusios.
Dr. Lia Trapani kataloguoja viską, kas randama kasinėjimuose. Ji pasiekia vieną iš tūkstančio ar daugiau dėžių su artefaktais, esančių sandėlyje, ir ištraukia gulsčią turkio spalvos kūgį. „Tai švino svarmuo nuo svambalo“. Kaip ir šiandieniniai statybininkai, romėnų darbininkai jį būtų naudoję vertikaliems paviršiams išlyginti.
Ji varto kūgį tarp pirštų: „Įsižiūrėję atidžiau pamatysite, kad prie jo vis dar pritvirtintas mažas romėniškos virvelės gabalėlis.“
Dr. Alessandro Russo – antrasis archeologas, vadovavęs kasinėjimams. Jis rodo vienoje patalpoje rastą lubų freską. Per išsiveržimą nudužusios jos dalys dėlionės stiliumi buvo sudėtos ant didelio stalo.
Jis apipurškia tinko gabalus vandeniu, todėl išryškėja detalės ir ryškios spalvos. Galima pamatyti peizažus su egiptiečių personažais, maisto produktus ir gėles, taip pat įspūdingas teatro kaukes.
„Tai mano mėgstamiausias šių kasinėjimų radinys – nes jis sudėtingas ir retas. Jis yra aukštos kokybės, skirtas aukštą statusą turinčiam asmeniui“, – aiškina mokslininkas.
Tačiau jei didingo pastato lubų freską galima apibūdinti kaip išskirtinę, tai kai kas iš to, kas žinoma apie kepyklą, byloja ir apie žiauresnį romėnų gyvenimo aspektą – vergiją.
Akivaizdu, kad versle dirbę žmonės buvo laikomi uždaryti siaubingomis sąlygomis ir gyveno greta asilų, kurie sukdavo malūno akmenis. Atrodo, kad ten buvo vienas langas ir jis turėjo geležines grotas.
Būtent kepykloje taip pat buvo aptikti vieninteliai skeletai. Du suaugusiuosius ir vaiką sutraiškė krintantys akmenys. Spėjama, kad jie galėjo būti vergai, kurie buvo įkalinti ir negalėjo pabėgti nuo išsiveržimo. Tačiau tai – tik spėlionės.
„Kai kasinėjame, stebimės tuo, ką matome, – aiškina vienas iš vadovaujančių archeologų dr. Gennaro Iovino. – Panašiai kaip teatro scenoje, turite dekoracijas, foną – ir kaltininką, kuris yra Vezuvijaus kalnas. Archeologas turi gerai užpildyti spragas – papasakoti istoriją apie dingusius aktorius, šeimas ir vaikus, žmones, kurių nebėra.“
