V-VI amžių duobės, kurios gylis buvo apie 1,4 metro, dugne rastas pilnas lūšies skeletas, o ant viršaus – keturių šunų – greičiausiai pointerių arba vokiečių aviganių – skeletai. Kovą žurnale „International Journal of Osteoarchaeology“ paskelbtame naujame tyrime išsamiai aprašomos galimos unikalaus radinio interpretacijos – pavyzdžiui, nelaimingas nutikimas medžioklėje arba lūšies kultas.
Visame Šiaurės pusrutulyje aptinkama eurazinė lūšis (Lynx lynx) yra stambus plėšrūnas, paprastai mintantis smulkiais žinduoliais ir paukščiais. Nors Eurazijos lūšys žemyninėje Europoje beveik išnyko (dėl žmogaus įsibrovimo į jų miškų buveines), iki mūsų laikų ši rūšis buvo plačiai paplitusi.
Tačiau lūšių liekanų rasta tik keliose dešimtyse archeologinių radimviečių Europoje ir Azijoje. „Archeologiniu požiūriu lūšių skeletai itin reti, nes lūšių mėsa paprastai nebuvo vartojama“, – sako tyrimo bendraautorius Stokholmo universiteto archeologas Lászlo Bartosiewiczius. Kartais lūšių nagai atsiduria žmonių kapuose, kartais randama kailių – tačiau nepažeistų skeletų pasitaiko retai.
Gyvūnų kapas rastas Zamárdi-Kútvölgyi-dűlő vietovėje vakarų centrinėje Vengrijoje, romėnų valdytoje Panonijos teritorijoje. Paskutinis vietovės apgyvendinimo etapas datuojamas ankstyvaisiais viduramžiais, netrukus po Vakarų Romos imperijos žlugimo. Atrodo, kad Zamárdi tuo metu buvo nedidelė gyvenvietė, o archeologai anksčiau joje aptiko dešimtis pastatų, duobių, šulinių ir krosnių. Tikėtina, kad žmonės maistą gaudavo iš naminių gyvulių ir pasėlių, o ne iš sumedžiotų laukinių žvėrių.
Bičių avilio formos duobės dugne rastas ištemptas lūšies patino skeletas. Keturi suaugę šunys – dvi patelės ir du patinai – buvo palaidoti ant dešiniojo šono, virš lūšies. Kiekvieną gyvūną skyrė 20–40 cm žemės sluoksnis.
„Sunku apibendrinti mūsų interpretaciją apie lūšies ir šunų palaidojimą, nes nėra žinoma jokių paralelių (archeologinių ar etnografinių)“, – sako L. Bartosiewiczius.
Gali būti, kad palaidojimas yra mirtino susidūrimo, kurio metu šunis galėjo nužudyti į kampą įsprausta lūšis, galutinis rezultatas, spėlioja tyrėjai. Arba galbūt tai buvo tikslingas gyvūnų palaidojimas, turintis ritualinę reikšmę.
„Deja, migracijos laikotarpio gyventojai buvusioje Romos provincijoje galėjo atstovauti beveik bet kokiai ideologijai, atsižvelgiant į chaotišką to laikotarpio istoriją“, – sako L. Bartosiewiczius.
Tyrime nedalyvavusi Harvardo universiteto zooarcheologė Victoria Moses teigia, kad „autoriai išmintingai interpretuoja, ką lūšių ir šunų laidojimas reiškė to meto vietovės gyventojams“. Tačiau atsižvelgiant į tokio unikalaus gyvūno buvimą netipiškame palaidojime, atliktame per trumpą laiką, „ritualo tikimybė yra didelė“.
Atsižvelgdami į dinamišką daugiakultūrinę Zamardžio aplinką, šiuo metu neįmanoma vienareikšmiškai interpretuoti gyvūnų duobės be papildomų įrodymų, padarė išvadą tyrėjai.
Nesant papildomos rašytinės ar etnografinės medžiagos apie šio stambaus plėšrūno suvokimą ankstyvaisiais viduramžiais, „mūsų gana ypatingas radinys iš tiesų yra „trūkstama lūšis“ šioje istorijoje“, apibendrina L. Bartosiewiczius.
Parengta pagal „Live Science“.
