Tačiau atsakymų trūkumas tik dar labiau paaštrina intrigą. Tad šiame tekste apžvelgiami 16 istorinių klausimų, į kuriuos galbūt niekada nebebus rasti atsakymai.
Kada europiečiai pirmą kartą įkopė į Everestą?
Pirmieji patvirtinti asmenys, įveikę Everesto kalną, buvo Edmundas Hillary ir Tenzingas Norgay, kurie viršūnę pasiekė 1953 m. gegužės 29 d. Tačiau jie galėjo būti ne pirmieji europiečiai, pasiekę viršūnę.
1924 m. ant Everesto kalno žuvo britų alpinistai Andrewas Irvine ir George Mallory. Nuo to laiko spėliojama, ar jie prieš žūtį galėjo pasiekti viršūnę. 1999 m. alpinistas Conradas Ankeris rado G. Mallory kūną beveik 8229 m aukštyje. A. Irvine kūnas taip ir nebuvo rastas, o fotoaparatas, kurį abu iš pradžių pasiėmė su savimi, taip pat nerastas. Deja, vargu ar kada nors tiksliai sužinosime, ar alpinistai pasiekė viršūnę.
Kas nutiko „Mary Celeste“?
1872 m. gruodžio 5 d. britų laivas „Dei Gratia“ priplaukė prie „Mary Celeste“ ir rado jį apleistą bei dreifuojantį apie 644 km į rytus nuo Azorų salų. Trūko gelbėjimosi valties, tačiau laivas nebuvo apgadintas ir nebuvo jokių kovos žymių. Laive buvusių 10 keleivių ir įgulos narių daugiau niekas niekada nebematė – o tai, kas nutiko laive, nuo to laiko yra paslaptis.
Buvo iškelta daugybė teorijų. Viena iš jų kelia prielaidą, kad laivo alkoholio krovinio nuotėkis galėjo paskatinti įgulą palikti laivą, nes baimintasi, kad jis užsidegs ir sprogs. Remiantis kita teorija, laivui grėsmę galėjo kelti vandens stichija. Ši paslaptis iki šiol neįminta ir greičiausiai niekada neišaiškės.
Kas rašoma Voiničiaus rankraštyje?
600 metų senumo Voiničiaus rankraštis – tai paslaptingas kodeksas, kuriame yra nemažai iliustracijų ir užrašų. Nežinomo autoriaus parašyti užrašai nėra iššifruoti, todėl neaišku, ar jie yra užrašyti nežinoma kalba, ar tai yra kažkoks kodas, ar tiesiog blevyzgos. Bandymai iššifruoti kodeksą ir suprasti jo prasmę buvo nesėkmingi.
Tekstą bandyta paaiškinti daugybe teorijų. Pavyzdžiui, tai gali būti žinynas, grožinės literatūros kūrinys arba bandymas patekti į slaptą draugiją. Atrodo, kad mažai tikėtina, jog kodeksas kada nors bus iššifruotas – arba jis tėra mistifikacija.
Kur palaidotas Aleksandras Didysis?
Sulaukęs 32 metų Aleksandras Didysis perskrodė Aziją, užkariavo regioną nuo Balkanų iki Pakistano ir valdė didžiausią senovės pasaulio imperiją. Tada, 323 m. pr. m. e., jis mirė, o jo imperija sugriuvo kaip kortų namelis. Valdovą Babilone pakirto liga.
Istoriniuose dokumentuose teigiama, kad vienas iš jo generolų po dvejų metų atgabeno jo kūną į senovės Egiptą ir kad jo kūnas buvo laikomas Memfio mieste, o Aleksandrijoje jam buvo pastatyta kapavietė. Tačiau niekas tiksliai nežino, kur yra tas žymusis kapas.
Kai kas spėja, kad jis nugrimzdo po bangomis – nes buvo pastatytas „rūmų rajone“, kuris dabar yra apsemtas. Jei taip yra, kapą galėjo sunaikinti tūkstantmečius veikusios tiek žmogaus, tiek gamtos jėgos, anksčiau „Live Science“ sakė ekspertai.
Net jei kapavietė būtų rasta, greičiausiai būtų likę nedaug atpažinimo ženklų, įrodančių, kad ji priklausė Aleksandrui. Senovės istorikai, kurie aprašė kapavietės statybą, paliko mažai fizinių jos aprašymų, todėl tyrėjams gali prireikti nepažeisto užrašo, kad galėtų identifikuoti kapą.
Ar iš tiesų egzistavo karalius Artūras?
Per daugiau nei tūkstantį metų istorija apie karalių Artūrą buvo pasakojama ir perpasakojama daugybę kartų. Kamelotas, apskritojo stalo riteriai, burtininkas Merlinas ir kalavijas Ekskaliburas – visa tai yra žinomos mito apie Artūrą dalys.
Tačiau jei karalius Artūras iš tiesų ir egzistavo, tikrovė greičiausiai buvo ne tokia magiška. Seniausi išlikę pasakojimai siekia IX a. ir pasakoja apie vadą (galbūt net ne karalių), kuris kovėsi keliuose mūšiuose su saksais. Tačiau net ir šių pasakojimų tikslumas yra ginčytinas.
Didžiojoje Britanijoje yra nemažai vietų, kurias legendos sieja su karaliumi Artūru. Pavyzdžiui, Tintagelis – vietovė pakrantėje, kur, kaip spėjama, buvo karaliaus Artūro namai. Tačiau kasinėjimai nepatvirtino, ar Artūras čia kada nors gyveno – ir ar jis išvis egzistavo. Galiausiai, atrodo, vargu ar mokslininkai kada nors tiksliai sužinos, ar karalius Artūras iš tiesų egzistavo, ar šis žmogus buvo tiesiog išgalvotas.
Kas nutiko „dingusiems“ Roanoko salos kolonistams?
1587 m. liepos 22 d. į Roanoko salą atvyko Johnas White'as ir dar 120 žmonių. Po kelių mėnesių jis išplaukė atgal į Angliją, tikėdamasis pasipildyti labai reikalingų atsargų. Tačiau kai po trejų metų vyras pagaliau sugrįžo, visi gyventojai buvo dingę.
Vienintelė užuomina apie galimą jų buvimo vietą? Paslaptingas žodis CROATOAN, išrėžtas ant palisado, ir dar vienas CRO, ant medžio. J. White padarė prielaidą, kad gyventojai nukeliavo į Kroatoano salą, kuri dabar vadinama Hatteraso sala. Tačiau praūžusi audra sutrukdė J. White pasiekti salą. Vėliau jis taip ir nesurinko pakankamai pinigų dar vienai paieškai.
Kai kuriuose dokumentuose teigiama, kad čiabuvių vadas Powhatanas nužudė kai kuriuos kolonistus, tačiau nėra jokių tai patvirtinančių archeologinių įrodymų. Kitose teorijose teigiama, kad gyventojus užpuolė ispanai arba kad kolonistai tiesiog mirė dėl natūralių priežasčių. Kad ir kaip ten būtų, kolonistų likimas yra „didžiausia neišspręsta paslaptis Amerikos istorijoje“, – anksčiau yra sakęs „Jamestown Rediscovery Foundation“ archeologijos ir tyrimų direktorius emeritas Williamas Kelso.
Kur paslėptas Williamo Kiddo lobis?
Williamas Kiddas, dažniau žinomas kaip Kapitonas Kiddas, buvo liūdnai pagarsėjęs škotų kaperis, plaukiojęs jūromis XVI a. pabaigoje. Britų vyriausybė jam pavedė suimti piratus, tačiau galiausiai 1701 m. jis pats buvo pakartas už piratavimą.
Prieš gėdingą mirtį W. Kiddas užgrobė ir apiplėšė daug laivų. Tačiau į nemalonę jis pateko dėl laivo „Quedagh Merchant“ – laivo su anglų kapitonu, plaukusio su prancūzų reglamentuotais dokumentais (vadinamaisiais pasais) ir gabenusio prekes, priklausiusias Mogolų imperatoriaus dvaro kilmingajam Pietų Azijoje, knygoje „Captain Kidd's Lost Ship: The Wreck of the Quedagh Merchant“ rašo Indianos universiteto (JAV) povandeninės archeologijos specialistas Frederickas Hanselmannas . Dėl to britai Kiddą pavadino piratu.
Kiddas teigė pagrobęs apie 100 000 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (šiandien tokia suma siektų apie 20 mln. JAV dolerių) ir juos kažkur užkasęs, siūlydamas iškeisti lobio vietą į savo gyvybę – taip rašoma jo laiške Didžiosios Britanijos vyriausybei, kuris dabar saugomas Didžiosios Britanijos nacionaliniame archyve. Pasiūlymas buvo atmestas, ir W. Kiddui buvo įvykdyta mirties bausmė.
Iki pat mirties W. Kiddas įrodinėjo, kad buvo teisėtas kaperis, kuris plėšė tik karūnos patvirtintus taikinius. Tačiau jis buvo pakartas, o jo kūnas apipiltas smala ir įspraustas į geležinį narvą, iškeltą virš Temzės. Bet kokiu atveju, nė vienas iš šių lobių niekada nebuvo – ir greičiausiai niekada nebus – atgautas.
Kas iš tiesų buvo Džekas Skerdikas?
1888 m. Džekas Skredikas Londone nužudė mažiausiai penkias moteris ir išdarkė jų kūnus. Policijai buvo išsiųsta keletas laiškų, kuriuos, kaip spėjama, parašė pats žudikas, erzindamas policiją (bet ar kurį nors iš jų iš tikrųjų parašė Skerdikas, mokslininkai iki šiol nesutaria). Džeko Skerdiko pravardė kilo iš šių laiškų.
Nereikia nė sakyti, kad nusikaltėlis taip ir nebuvo surastas, o bėgant metams kaip galimi kandidatai buvo minimi dešimtys žmonių. 2012 m. išleistoje knygoje „Jack The Ripper: The Hand Of A Woman“ Johnas Morrisas teigia, kad Skerdiku iš tiesų buvo moteris, vardu Lizzie Williams – nors kiti Skerdiko ekspertai tuo abejoja. Ir atrodo, kad vargu, ar kada nors bus tiksliai nustatyta tikroji nusikaltėlio tapatybė.
Kur yra Kleopatros kapas?
Senovės rašytojai teigia, kad Kleopatra VII ir jos meilužis Markas Antonijus po mirties 30 m. pr. m. e. buvo palaidoti kartu. Plutarchas (45–120 m. pr. m. e.) rašė, kad kapas buvo netoli egiptiečių deivės Izidės šventyklos ir buvo „didingas bei gražus“ monumentas su gausybe aukso, sidabro, smaragdų, perlų, juodmedžio ir dramblio kaulo.
Tačiau kapo vieta išlieka paslaptimi. 2010 m. buvęs antikvarinių vertybių ministras Zahi Hawassas atliko kasinėjimus netoli Aleksandrijos esančioje vietovėje, dabar vadinamoje Taposiris Magna, kurioje yra keletas kapaviečių, datuojamų Kleopatros VII valdymo laikotarpiu. Bet nors buvo padaryta daug įdomių archeologinių atradimų, kaip keliais pranešimais spaudai nurodė Z. Hawassas, Kleopatros VII kapavietės tarp jų nebuvo. Archeologai teigia, kad, net jei Kleopatros kapas išliko iki šių dienų, jis gali būti išplėštas ir nebeatpažįstamas.
Kas nužudė J. F. Kennedy?
Tai viena didžiausių Amerikos istorijos paslapčių, kuri niekada nebus atskleista taip, kad įtiktų visiems. 1963 m. lapkričio 22 d. Dalase prezidentą Johną F. Kennedy nušovė Lee Harvey Oswaldas (nors kai kurie spėlioja, kad buvo ne vienas šaulys). 1963 m. lapkričio 24 d., dar nespėjus L. H. Oswaldui stoti prieš teismą, žudiką nušovė naktinio klubo savininkas Jackas Ruby, kuris mirė nuo plaučių vėžio 1967 m. sausio 3 d.
Labiausiai paplitusi versija teigia, kad L. H. Oswaldas nužudė prezidentą savo paties iniciatyva – kaip ir J. Ruby nužudė L. H. Oswaldą. J. Ruby nurodė, kad jo motyvas buvo Jacqueline Kennedy padėti išvengti „diskomforto dėl to, kad [Oswaldas] vėl bus teisiamas“.
Tačiau vis dar yra nemažai profesionalių istorikų – ir daug mėgėjų – kurie nesutinka su šia versija, ir po J. F. Kennedy mirties yra pateikta daugybė alternatyvių paaiškinimų. Atsižvelgiant į tai, kad mažai tikėtina, jog atsiras naujų reikšmingų įrodymų, tvirto vieningos nuomonės tikriausiai niekada ir nepavyks pasiekti.
Sandoros skrynios likimas
587 m. pr. m. e. karaliaus Nabuchodonosaro II vadovaujama babiloniečių kariuomenė užkariavo Jeruzalę, apiplėšė miestą ir sugriovė Pirmąją šventyklą – pastatą, kuriame žydai garbino Jahvę. Pirmojoje šventykloje buvo sauguma Sandoros skrynia, kurioje buvo plokštės su įrašytais dešimt Dievo įsakymų.
Tačiau skrynios likimas lieka neaiškus. Senovės šaltiniai nurodo, kad skrynia buvo pargabenta į Babiloną arba prieš užimant miestą paslėpta. Taip pat gali būti, kad arka skrynia sunaikinta per miesto plėšimus. Bet kuriuo atveju, skrynios buvimo vieta nežinoma.
Nuo skrynios dingimo laikų apie jos likimą pasakojama daugybė istorijų ir legendų. Pagal vieną iš jų, skrynia galiausiai nukeliavo į Etiopiją, kur saugoma iki šiol. Kitoje istorijoje teigiama, kad skrynią paslėpė Dievas ir ji pasirodys tik atėjus Mesijui.
Kada gimė Jėzus?
Nors daugelis krikščionių šiais laikais gruodžio 25 d. švenčia kaip Jėzaus gimimo dieną, jis greičiausiai gimė ne šią dieną. Gruodžio 25 d. galėjo būti pasirinkta todėl, kad ji artima Saturnalijoms – romėnų šventei, per kurią buvo šlovinamas dievas Saturnas. Pirmieji įrašai apie tai, kad gruodžio 25 d. yra Jėzaus gimimo diena, datuojami IV amžiumi – praėjus daugiau nei 300 metų po Jėzaus gimimo.
Senoviniai dokumentai rodo, kad ankstyvieji krikščionys niekada negalėjo susitarti dėl Jėzaus gimimo datos – ir net šiandien daugelis stačiatikių švenčia Jėzaus gimtadienį sausio 6 arba 7 dieną. Galiausiai vargu ar Jėzaus gimimo data kada nors bus sužinota – tiesą sakant, nėra tiksliai nustatyti net metai, nors mokslininkai iš esmės sutaria, kad tai buvo maždaug 4 m. pr. m. e.
Ar kabantieji Babilono sodai egzistavo?
Senovės rašytojai aprašo fantastiškus sodus, įrengtus senovės Babilono mieste, dabartiniame Irake. Neaišku, kada šie sodai buvo įkurti, tačiau kai kurie senovės rašytojai buvo taip sužavėti, kad pavadino juos „pasaulio stebuklu“. Apie 250 m. pr. m. e. Filonas Bizantietis rašė, kad kabančiuose soduose „augalai auginami aukštai virš žemės paviršiaus, o medžių šaknys įleistos į viršutinę terasą, o ne į žemę“.
Iki šiol Babilone kasinėjusiems archeologams nepavyko rasti šį apibūdinimą atitinkančio sodo liekanų. Mokslininkams kilo klausimas: ar kabantys sodai tikrai egzistavo? 2013 m. Oksfordo universiteto mokslininkė Stephanie Dalley savo knygoje pasiūlė versiją, kad šie sodai iš tikrųjų buvo Asirijos mieste Ninevijoje. Bet per pastaruosius du dešimtmečius tiek Babilonas, tiek Ninevija nukentėjo nuo karų ir plėšikavimų, todėl vargu ar ši paslaptis kada nors bus iki galo atskleista.
Tikroji Atlantida
IV a. pr. m. e. graikų filosofas Platonas pasakojo apie Atlanto vandenyne egzistavusią šalį Atlantidą, kuri priešistoriniais laikais esą užkariavo didžiąją dalį Europos ir Afrikos. Šioje istorijoje priešistoriniai atėniečiai duoda atkirtį Atlantidai, o konfliktas baigiasi Atlantidos paskendimu.
Nors nė vienas rimtas mokslininkas netiki, kad šią istoriją reikėtų suprasti pažodžiui, kai kurie spėlioja, kad legendą iš dalies galėjo įkvėpti tikri Graikijos istorijos įvykiai. Viena iš galimybių – pasakojimą apie Atlantidą galėjo įkvėpti Mino civilizacija (kaip ji dabar vadinama), kuri Kretos saloje klestėjo maždaug iki 1400 m. pr. m. e. Nors Kreta yra Viduržemio jūroje, o ne Atlanto vandenyne, Mino gyvenvietės per Teros ugnikalnio išsiveržimą Graikijoje patyrė didelę žalą.
Be to, archeologai nustatė, kad Mino civilizaciją galiausiai įveikė (arba priverstinai prijungė) žemyninėje Graikijoje gyvenusi kultūrinė grupė, vadinama mikėnais. Nepanašu, kad šis klausimas kada nors bus iki galo išspręstas, ir nepanašu, kad ši diskusija kada nors bus pilnai baigta.
Koks iš tiesų buvo Jėzus?
Ankstyviausios išlikusios evangelijos datuojamos II a. – tai yra, praėjus apie 100 metų po Jėzaus gyvenimo. Kadangi nėra išlikusių pirmojo amžiaus tekstų apie Jėzų, Biblijos tyrinėtojams kyla nemažai klausimų. Kada buvo parašytos evangelijos? Kiek evangelijų buvo iš viso? Koks Jėzus buvo realiame gyvenime?
Archeologiniai Nazareto – Jėzaus gimtojo miesto – tyrinėjimai atskleidžia daugiau apie aplinką, kurioje jis augo. Neseniai mokslininkai atrado I a. namą, kuris, praėjus šimtmečiams po Jėzaus laikų, buvo garbinamas kaip namas, kuriame užaugo Jėzus – tačiau ar tai iš tikrųjų buvo Jėzaus namas, nežinoma.
Nors nauji tyrimai suteiks daugiau žinių, mokslininkai mano, kad vargu ar jie kada nors iki galo sužinos, koks iš tikrųjų buvo Jėzus. Tačiau 2018 m. vienas mokslininkas, remdamasis archeologiniais duomenimis ir senoviniais tekstais, kuriuose aprašomi Jėzaus amžininkai Judėjoje ir Egipte, paskelbė iliustraciją, kaip galėjo atrodyti Jėzus.
Tyrėjas rėmėsi senovinių monetų ir Egipto mumijų paveikslų atvaizdais – ir nustatė, kad Jėzus greičiausiai turėjo rudas akis ir juodus plaukus. Jis galėjo būti maždaug 1,65 m ūgio: tai buvo vidutinis suaugusių vyrų ūgis, nustatytas remiantis to laikmečio skeletų liekanomis.
Kur yra Šventasis Gralis?
Šventasis Gralis – tai taurė, iš kurios Jėzus gėrė per paskutinę vakarienę su mokiniais prieš nukryžiavimą. Ji niekada nebuvo rasta ir beveik neabejotinai niekada nebus rasta.
Tiesą sakant, taure susidomėta tik viduramžiais – po to, kai rašytojai, parašę kai kurias istorijas apie karalių Artūrą, aprašė Šventojo Gralio paieškas kaip žygį, kurio ėmėsi Artūras ir jo riteriai.
Rimtų mokslinių bandymų surasti Šventąjį Gralį nėra – nors jis ir tebėra populiarus grožinėje literatūroje, ir naudojamas kaip siužetinis elementas tokiuose filmuose kaip „Indiana Jones and the Last Crusade“, kur atsigėrimas iš šios taurės išgydo nacių pašautą Indianos Joneso tėvą.
