Šioje publikacijoje pabandysime atskleisti, į ką reikia atkreipti dėmesį, kaip iššifruoti tūkstančio metų senumo paveldo slėpinius, pamatyti kompleksinį vaizdą bei mintyse atkurti senojo pasaulio fragmentus. Prakalbinti piliakalnius įmanoma. Tereikia žinoti tam tikrus būdingus jų bruožus – ir kelionės į praeitį paliks neišdildomus įspūdžius, pakvips savarankiškų tyrinėjimų azartu bei maloniais atradimais.
Grioviai ir pylimai
Lankantis piliakalniuose galima matyti ne vien kultūros paveldo objektu paskelbtą kalną su regykla į tolius, bet ir pajusti protėvių alsavimą, laisvę. Žengti daugeliui nematomais takais ir įsikūnyti į savotiškus detektyvus, praeities šešėlių medžiotojus.
Visi Vakarų Lietuvoje išlikę kuršių, skalvių ir Lamatos žemės piliakalniai pasižymi geriau ar mažiau išlikusiais tūkstantį metų menančiais ir protėvių rankomis sukurtais gynybiniais elementais. Bandant juos rekonstruoti reikia vadovautis paprasta taisykle: metru dviem aukštinti, gilinti, platinti.
Piliakalniams būdavo pasirenkamos ypatingos vietos. Paprastai tai natūralios, išskirtinės aukštumos, kalvos, kurių aplinkoje – pačios gamtos sukurti gynybiniai barjerai: gilios raguvos su apačioje srūvančiais upeliais, jų santakomis, upių terasos, neįžengiami pelkynai.
Kalną tekdavę aukštinti (pilti), suformuoti ir praplėsti jo aikštelę, šlaitus – statinti, tačiau visada viena piliakalnio pusė būdavusi mažiau apsaugota dėl gamtinės aplinkos. Tokiose pažeidžiamiausiose vietose reikėdavo kasti gynybinius griovius, pilti (sutvirtinant akmenimis, apdrėbtais moliu, medžio rąstais) aukštus pylimus, už jų – vėl griovius ir vėl pylimus. Kai kur tokia gynybinė linija pasikartoja net 5 kartus (pavyzdžiui, Martynaičių piliakalnyje Kretingos rajone).
Plačiuose ir giliuose grioviuose telkšodavo vanduo bei būdavo įrengiamos kliūtys: įžambiai prismaigstoma storų rąstų nusmailintomis viršūnėmis ir panašiai. Ant pylimų stovėdavusios kelių metrų aukščio sienos su sarginėmis. Yra išlikę viduramžių aprašymų, jog nuo tokios gynybinės užtvaros į griovį nukritęs užpuolikas tiesiog užsimušdavo.
Šie priešistorės reliktai randami ir dabar – tik užslinkę, aparti ar nuskleisti grioviai bei pylimai virtę kartais vos pastebimomis žemės paviršiaus bangelėmis. Aptikus ir pastebėjus, suskaičiavus šiuos darinius galima pabandyti vaizduotėje atkurti autentišką vaizdą.
Klaipėdiečiams artimiausias tokio savarankiško tyrinėjimo objektas – miesto pietinėse prieigose stūksantis Žardės piliakalnis. Mažai kas atkreipia dėmesį, kad jo vakarinėje papėdėje esančios besikartojančios reljefo bangelės – tai ne kas kita, o buvusio gynybinių pylimų ir griovių sistemos likučiai. Tik per šimtmečius nuarti ir vos pastebimi.
Na, o norint pamatyti, kaip realiai prieš tūkstantį metų atrodė bent dalis pilies papėdės gynybinių įtvirtinimų, reikėtų nuvykti į Šilutės rajone esantį Žakainių piliakalnį. Ten – vienas iš rečiausių visoje Lietuvoje pavyzdžių, kai 2004 m. archeologai (vadovas – Olegas Fediajevas) surado, ištyrė ir fiziškai atkūrė buvusį 4 m pločio gynybinį griovį, iškastą šalia 4 m aukščio gynybinio pylimo.
Pilies vaizdinys
Tęsiant piliakalnių analizę verta pastebėti, jog pilimi vadinamas visas piliakalnio gynybinis kompleksas, o ne tik styroję bokštai – tačiau kalno viršuje išlygintoje aikštelėje suręsti statiniai būdavę pagrindiniai. „Ikivalstybinio laikotarpio medinės pilys augo kaip diduomenės (kunigaikščių) rezidencijos vietos. Dažnai jos statomos ant ankstesnio laikotarpio piliakalnių, turbūt panaudojant čia buvusias slėptuves. Sparčiausias procesas buvo Vakarų Lietuvoje, kur vėlyvieji piliakalniai tapo ne tik įtvirtintų didelių gyvenviečių dalimis, bet ir formavo būsimų miestų vietas“, – savo knygoje „Lietuvos medinės pilys“ (1995 m.) rašė archeologas dr. Gintautas Zabiela.
Piliakalnių esama įvairių: ir geriau išlikusių, didingų, ir gamtos (dažniausiai – upelių) paveiktų, kai dabar belikę 70 proc. ar mažiau buvusios aikštelės. Jos atrodo kuklios, ir neretai kyla natūralus klausimas: kaip ir kur čia galėjo tilpti pilis?
Savišvietos tikslais rekomenduojama nuvykti pas braliukus latvius, kurie vieninteliai Baltijos šalyse yra bent dalinai rekonstravę medinę XII-XIII a. žiemgalių pilį. Tērvetes koka pils. Taip vadina latviai, ir šis turistinis bei edukacinis perlas stūkso vos keliolika kilometrų nuo Lietuvos-Latvijos sienos (netoli Žagarės, Joniškio r.).
Tervetės pilies atkūrimo projektas – dar nebaigtas, tačiau rezultatai jau dabar verčia pakeisti požiūrį į senovės baltų genčių pilis. Latviai rėmėsi netoliese esančio tikrojo Tervetės piliakalnio archeologinių tyrimų medžiaga, tad stengtasi vengti interpretacijų, kurių apstu Lietuvos piliakalnių stenduose pateikiamuose piešiniuose, brėžiniuose.
Taigi, jei teks savo akimis išvysti Tervetės pilį, pakeliauti po jos menes, įsitikinsite, jog net ir palyginti nedidelės piliakalnių aikštelės puikiai tiko solidžių medinių konstrukcijų statyboms. Beje, mūsų protėviai naudojo medines vinis – nes geležis buvo labai brangi.
Apsižvalgykite piliakalnio aikštelėje. Iš visų pusių jos pakraščius supdavusios net iki trijų aukštų namo aukščio suręstos savotiškos dvigubos gynybinės sienos su bokšteliais, sargybinėmis. O tose „sienose“ – patalpos.
Piliakalnį aukščiausioje jo vietoje juosęs rentinių, aukštų statinių kompleksas nebuvęs skirtas vien gynybai. Šalia ginklinių, kariams skirtų patalpų – daug ir kitokios paskirties: maisto ruošimui, pasitarimams, proginėms sueigoms, poilsiui, miegui ir kt.
Aplink gynybinę sieną piliakalnio aikštelėje savo vietą rasdavo ir kuklesni gyvenamieji namai su židiniais, ūkinės paskirties pastatai, maisto (grūdų, žirnių, pupų, mėsos, žuvies ir kt.) saugyklos ir kt. Kai kuriuose piliakalniuose kuršiai turėdavę įsirengę medinius šulinius (Apuolėje, spėjama – ir Imbarėje, Nagarboje), kurie būdavę geriamojo vandens šaltinis, atlikdavęs gyvybiškai svarbią funkciją antpuolio ir ilgalaikio pilies šturmo, jos izoliavimo atvejais.
Į kiekvieną pilį pro vartus vesdavę ir keliai, tačiau jų pėdsakus dabar sunku atsekti. Kaip ir įvažiavimus: vienur būdavę tiesiog stiprūs vartai gynybinėje sienoje, o atskirais atvejais – net ir požeminis, po aukštu gynybiniu pylimu įrengtas ąžuolo rąstų tunelis (Senojoje Impiltyje), slapti įėjimai ir išėjimai.
Medis ir žmonės
Vis dėlto piliakalnių ir ant jų stovėjusių pilių pagrindinė paskirtis – gynybinė, todėl protėviai kūrė ištisus tokių forpostų tinklus, kurie dažniausiai driekėsi strateginėse vietose, palei upes.
Šalia dar būdavusios ir papėdės gyvenvietės, specialios vietos gamybinei-ūkinei veiklai; neatsiejami piliakalnių satelitai – sakralinės erdvės: kapinynai ir alkvietės, šventgirės. Tik ne visur jie išlikę ar žinomi, todėl prieš planuojant kelionę rekomenduojama iš anksto paskaityti, kas sudaro archeologinį piliakalnio kompleksą.
Vakarų Lietuvoje medinės pilys buvo arba sudegintos Livonijos ordino XIII a. antrojoje pusėje, arba apleistos bei sunyko pačios. Neretai svarstoma – kodėl buvo statomos medinės, o ne labiau atsparios antpuoliams mūrinės pilys? Dėl pragmatinių sumetimų: medinę pilį lengva sudeginti, bet daug paprasčiau, pigiau, greičiau ir atstatyti, nei suniokotą mūrinę.
Dr. G. Zabiela yra bandęs apskaičiuoti ir pilių gynybinius pajėgumus, kadangi įvairiuose viduramžių šaltiniuose nurodomi nerealūs skaičiai: Apuolę esą gynė net 15 tūkst. karių, Medvėgalio pilį – šeši tūkstančiai, o Pilėnus – 4 tūkstančiai.
Archeologo manymu, vienas vyras turėjęs ginti maždaug du metrus pilies sienos. Būdavo pasirenkamas optimalus pilies gynėjų skaičius konkrečiai piliai, nes daugiau žmonių citadelę paverstų neatsparia ilgesnei apsiausčiai dėl maisto trūkumo bei neleistų efektyviai kovoti mūšyje (sangrūdos prie gynybinių sienų, kas lemtų ginklų valdymo laisvės suvaržymus). Be to, į pilį subėgdavo apylinkių gyventojai, moterys, vaikai – tad žmonių perteklius išties trukdydavo gintis.
Taigi, apskaičiavus piliakalnių aikštelių plotą aiškėja realūs pajėgumai: apie 30, 85, 100, 120 karių – bet ne tūkstančiai.
Detalią informaciją apie Vakarų Lietuvos piliakalnius su jų koordinatėmis galima rasti www.piliakalniai.lt
