„Banishers: Ghosts of New Eden“ apžvalga – ankstyvas pretendentas į geriausius metų žaidimus

Pradėti verta nuo to, kad naująjį „Banishers: Ghosts of New Eden“ sukūrė Prancūzijos žaidimų kūrėjų studija „Don‘t Nod“. Jie smarkiai išgarsėjo savo žaidimų serija „Life is Strange“, o taip pat sukūrė kiek mažiau žinomus, bet gerus žaidimus „Remember Me“ ir „Vampyr“. Kita vertus, „Banishers“ yra ko gero ambicingiausias ir didžiausias jų žaidimas, kuris šiemet tyliai ir be didesnių reklamos kampanijų tiesiog pasirodė. Ir nors šis žaidimas, žinoma, biudžetu neprilygsta naujiesiems „God of War“, „Banishers“ pasiekimai bei paliekamas įspūdis išties nustebina.

Žaidimas prasideda dviejų vaiduoklių medžiotojų – Antea Duarte ir Redas Mac Raithas guolyje 1695-aisiais metais. Jie vyksta į New Eden miestą tam, kad išlaisvintų jo gyventojus nuo negandų – tačiau viskas, kaip dažnai būna, įvyksta atvirkščiai. Čia abu vaiduoklių persekiotojai susiduria su tokiu stipriu priešininku, kad Antea žūsta, o Redas vos per plauką lieka gyvas. Šitaip Antea pati virsta vaiduokliu, o Redas kartu su žaidėju verčiami apsispręsti: ar jos sielą žaidimo pabaigoje išlaisvinti, ar mėginti ją prikelti iš mirusiųjų.

Toks su Antea sudarytas paktas turi savo kainą: jos prikėlimo atveju reikia mirties bausmei pasmerkti gyvuosius, o jei norime atsisveikinti su Antea ir suteikti jai ramybę, turėsime bausti arba pasigailėti pačių vaiduoklių. Ši moralinė dilema, kurią tarsi kilpą mums užneria žaidimo kūrėjai, yra netikėta, bet įtraukianti: pasiryžus eiti vienu ar kitu keliu iš pradžių viskas atrodys gana paprasta, bet su kiekvienu priimtu sprendimu visa situacija darysis vis klampesnė. Galima sakyti, kad studija „Don‘t Nod“ meistriškai apžaidė svarbiausią siužeto liniją ir išlaiko ją intriguojančią iki pat titrų.

Paraleliai pagrindinei Antea ir Redo istorijai, čia turime daug atraminių. Pavyzdžiui, kaip New Eden mieste atsirado stipriausia vaiduoklio manifestacija ir kas dėl to atsakingi? Ką slepia bei kokias paslaptis po savimi pakasė didžioji dalis miesto gyventojų? Visas šias linijas kūrėjai labai lygiomis dalimis supina į vieną, todėl iš siužetinės pusės „Banishers“ pateikia vieną įdomiausių ir labiausiai įtraukiančių naratyvų.

Beje, ne ką mažiau įtraukia ir šalutinės istorijos. Komplimentas kūrėjams, nes tai nebus įprastos ir iki kaulų smegenų įgrisusios šalutinės misijos, bet veikiau atskiros detektyvinės istorijos. Čia, lyg kokiuose knygose ar žaidimuose apie Šerloką Holmsą, mes turėsime ieškoti įkalčių, bandyti susieti juos tarpusavyje bei rasti tikruosius kaltininkus, kurie dažnai nustebins.

Be to, galima jausti, kad kūrėjai vienodai dėmesio skyrė tiek šioms šalutinėms istorijoms bei jų išrišimui, tiek pagrindinei siužetinei linijai. Galiausiai, kiekvienos šalutinės istorijos pabaigoje turėsime priimti irgi kaskart nelengvą sprendimą – ar bausti tuos, kurie bausmės verti, ar prisidengiant autoritetu, nugalabyti nekaltus žmonės, bet per žingsnį priartėti asmeninio prie tikslo? Retas žaidimas žaidėją geba įstumti į tokius moralinius galvosūkius, kurie iš tiesų verstų susimąstyti. Ar priesaika kitam žmogui gali pakelti nepažįstamų žmonių paaukojimą jiems to nesakant? Ar nepaisant priesaikos bei ryšio su kitu žmogumi, reikia elgtis taip, kaip atrodo tą akimirką teisinga?

Dėmesio verta ir žaidimo kova, ir pasaulio tyrinėjimas. Šie aspektai yra tarsi supaprastinta naujųjų „God of War“ žaidimų versija. Nors tai ir suprantama – nes kūrėjai „Don‘t Nod“ tikrai neturėjo tokių biudžetų, kokius galėjo sau leisti „Santa Monica Studio“ (žaidimų serijos „God of War“ kūrėjai). Šiaip ar taip, tiesioginėje kovoje su priešais mes valdysime Redą, bet tuo pačiu ir Antea, nors ji vaiduoklė. Čia kūrėjai sugebėjo sumaniai integruoti abu personažus į kovą ir tarp jų galėsime pilnavertiškai persijungti.

Abu personažai, neskaitant vizualaus aplinkos pasikeitimo, turės ir kitokias atakas ar kovos būdus. Pavyzdžiui, Redas puls tiesiogiai savo šaltaisiais ginklais arba per nuotolį naudodamas muškietą. Tačiau jo ginklai ne visuomet bus veiksmingi prieš skirtingus priešus. Tuo metu Antea priešus puls tiesiogiai kumščiais, todėl išliks labiau pažeidžiama, bet su kiekvienu smūgiu stiprės jos daroma žala. Taip pat Antea turės ir vėliau atsirakins vis daugiau stiprių savo antgamtinių galių ar atskirų atakų – bet jos stipriai eikvos jos buvimo kovoje stulpelį. Šiam išsekus, turėsime vėl valdyti Redą – tol, kol stulpelis bent dalinai užsipildys.

Visas kovas labai pagyvina tai, kad priešai bus gana skirtingi, o vis naujų kūrėjai prideda periodiškai. Todėl kova, nors ir paprasta, išlieka stebėtinai įtraukianti – nes kūrėjai randa būdų kaip ją paįvairinti arba naujais priešais, arba netikėtomis jų kombinacijomis. Taip pat kai kurie priešai bus silpnesni, bet galės įgauti žemišką pavidalą. Jei jiems tai pavyks ir jų laiku nesustabdysime, turėsime tokius priešus nugalėti du kartus, įveikdami skirtingas jų formas.

Dar liaupsių kūrėjams verta skirti už patį pasaulį. Tai, jei kalbėti atvirai, yra vienas įdomiausiai suręstų pasaulių ir jis labai sumaniai apgaulingas. Iš principo „Banishers“ yra daugiau linijinis nei atviro pasaulio žaidimas, tačiau čia yra kiek platesnių teritorijų, kurias tyrinėjant suteikiama visiška laisvė, todėl atrodo, kad šis žaidimas ne tik atviro pasaulio, bet ir gana didelis.

Taip pat kūrėjai ne kartą nukelia mus į gražias vietoves – galėsime paganyti akis į XVII amžiaus pabaigos kaimelius, įspūdingus krioklius, krantus, kuriuose galėsime tyrinėti sudužusių laivų liekanas ir t. t. „Banishers“ pasaulis yra labai gyvas, patrauklus akiai ir jame norisi išnarstyti kiekvieną pakampę.

Tiesa, kūrėjai iš karto to padaryti neleis – nes dalis vietų, slaptaviečių ar praėjimų bus uždaryti, ir tik įgavę įvairių galių galėsime jas įveikti. Kūrėjai taip užsitikrina, kad jų sukurtame pasaulyje praleisime daugiau laiko, bet iš žaidėjo pusės tai nėra įkyru – „Banishers“ pasaulį įdomu naršyti ir jame tikrai nenusibosta klaidžioti net ieškant konkrečios smulkmenos.

Tiesa, žaidimo eigoje atrakinsime vis daugiau galių, kuriomis Antea galės pasinaudoti ne tik kovų metų, bet ir pasaulio tyrinėjime – pavyzdžiui, susprogdinti kelią užtveriantį akmenį arba peršokti didelį atstumą per prarają. Dar labai įtraukia nors paprastas, bet nematytas akcentas: abu veikėjai galės apsistoti prie laužavietės, kurioje leidžiama tobulinti daiktus bei ginklus ar pačius personažus. Įdomus dalykas tas, kad pasirinkus pailsėti ir atstatyti gyvybių atsargas, Redas miegos, o Antea visuomet budės šalia arba kažką veiks – nes vaiduokliai nemiega. Tokių ir panašių subtilių smulkmenų šiame žaidime gausu, o dar viską uždengia tokia slogi ir tamsi atmosfera, kuri labai kažkuo primena abi „Plague tale“ dalis. Visgi nereikia pamiršti, kad „Banishers“ veiksmas vyksta XVII amžiaus pabaigoje, ir ta kūrėjų sukurta atmosfera gerai atspindį bendrą nuotaiką, kuri tuo metu slėgė žmones bei puikiai iliustruoja jų priimamus sprendimus.

Grafiškai žaidimas atrodo įspūdingai, bet galima pastebėti, kad kai kurios vietos nebuvo iki galo nušlifuotos – matyt taip pat dėl biudžeto apribojimų. Pavyzdžiui, paprasčiau atrodančios aplinkos, kai kurių šalutinių veikėjų modeliai ar pavienės aplinkos detalės. Kita vertus, tai tikrai ko gero įspūdingiausiai atrodantis kūrėjų studijos „Don‘t Nod“ žaidimas ir pastangos, nors ir turint ribotą biudžetą, tikrai akivaizdžios. Taip pat viską dar labiau atsveria itin kokybiškas veikėjų įgarsinimas. Labai malonu girdėti, kad pagrindinius veikėjus Antea ir Redą garsinę aktoriai ne tik jautė pačius personažus, bet ir laikmetį. Balsuose atsispindi nuotaika, pats įgarsinimas labai tinka prie slogesnių ir liūdnesnių žaidimo eskaluojamų temų. Įgarsinimu stebina ir kiti veikėjai – tiek iš pagrindinės siužetinės linijos, tiek iš mažesnių šalutinių veiklų.

Tiesa, prie žaidimo visuomet galima kabinėtis. Pavyzdžiui, jame tikrai paprastos ir ne tokios įspūdingos bosų kovos, prie kurių jau esame pripratę moderniuose ir naujausiuose žaidimuose. O „Banishers“ bosų kovos labiau primena ankstesnį „Don‘t Nod“ žaidimą „Vampyr“. Bet iš kitos pusės, „Banishers“ kiekvienam tokiam trūkumui ar ryškesniam minusui turi dar didesnę atsvarą. Pavyzdžiui, žaidimo trukmė. „Banishers“ net stengiantis būtų sudėtinga pereiti greičiau nei per 30 valandų, o jei norėsime viską šukuoti ir išnaršyti pasaulį iki detalių, mums tikrai prireiks nuo 40 iki 50 valandų. Ir čia tik žaidžiant pirmąjį kartą – nes norint kitokios pabaigos ar kitokių pasirinkimų žaidimo eigoje, žaisti reikės dar sykį.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad tokie žaidimai kaip „Banishers: Ghosts of New Eden“ pasirodo retai, nes retai kada kūrėjams pavyksta tarpusavyje sėkmingai sujungti tiek daug tikslų ar idėjų. „Banishers“ atveju tai pavyko net pavydėtinai gerai, todėl labai gaila, kad dėl beveik jokios reklaminės kampanijos šis žaidimas kiek praslydo pro akis. Taigi, jei norite tokio žaidimo, kuris būtų vertas kiekvieno už jį sumokėto euro (perkant ir be akcijos), tuomet šis žaidimas tikrai yra „Banishers“. Ir patikėkite – seniai nebuvo tokio netikėtai išleisto žaidimo, kuris būtų labiau vertas pasiprašyti į jūsų virtualią ar fizinę žaidimų kolekciją. Tad suteikite „Banishers: Ghosts of New Eden“ galimybę – nes kito panašiai netikėto žaidimo šiemet gal daugiau ir nebebus.