Jų būta pačių įvairiausių: nuo liaudies medicinoje naudoto katės kraujo ar akmeninio „Perkūno kyliaus“ iki vien su žvejyba susijusių ritualų. Šį kartą akies krašteliu dirstelsime būtent į žvejiško amato Kuršių marių areale mitologiją.
Daiktai ir gyvatės
Kai 1923 m. į Nida mokytoju atvyko dirbti vėliau Nidos mokyklos kronikas parašęs Henry Fuchsas (1897–1985), jis jau pirmosiomis dienomis savo kailiu patyrė, į kokį savitą pasaulį pateko. Kuršių neriją, nuo žemyno izoliuotą pusiasalį, kuriame gyveno unikalios vietinės kultūros žmonės – kuršininkai.
„Pagaliau esu Nidoje. Man buvo paskirtas butas erdviame name. Iš karto pajutau, kad šeimininkai malonūs, patyrę žvejai. Kad atsidaryčiau iš namų atsivežtas dėžes, man reikėjo įrankių. Nuėjęs į virtuvę, aš mandagiai paprašiau šeimininkės paskolinti kirvį ir reples. Jos kategotiškas „Ne!“ buvo man kaip su pagaliu per galvą. Net neišdrįsau papasakoti to savo žmonai. Jau pirmą dieną toks nepaaiškinamas priešiškumas. Tai kas bus toliau?“ – svarstė svečias.
Maždaug po pusvalandžio šeimininkė jam kuo mieliausiai atnešė prašytus įrankius. Ji vis atsiprašinėjo, jautėsi šiek tiek nepatogiai, bet kartu buvo išdidi ir tikra, kad kitaip negalėjo pasielgti. „Aš niekaip negalėjau duoti Jums šių įrankių, nes žvejai kaip tik kėlė bures, jie nebūtų nieko pagavę.“ Į mano klausiantį žvilgsnį ji atsakė „Jūs tikriausiai nežinote, kad jeigu išplaukiant žvejoti ką nors iš namų paskolini, visa laimė išslysta iš rankų“, – paaiškino kuršininkė.
Ši istorija aprašyta 1971 m. vokiečių kalba išleistoje H. Fuchso knygoje apie Kuršių nerijos gyventojų tikėjimą ir prietarus „Die Bewohner der Kurischen Nehrung im Spiegel ihrer Sagen“. „Prietaras? Ko gero, taip. Ir tai vyksta tuo metu, kai žmonės jau pažįsta pasaulį ir gali tik pasijuokti iš šio naivumo. Ir kartu jis toks tikras ir žavintis“, – rašė jis.
Nidos mokytojas atskleidė ir kone neįtikimą žvejų ritualą, susijusį su nuodingosiomis angimis. Kuršininkai burtams naudojo „gyvačių vandenį“: juo apšlakstydavo tinklus, jei nesisekdavo žvejyboje.
Dar blogiau, jeigu lopant ant virvutės pakabintą tinklą ant jos netyčia (ar tyčia) užmindavo moteris. Esą toks tinklas niekam nebetikdavęs, žuvies su tokiu – nebepagausi. Vienintelis būdas tinklą išgelbėti – apšlakstyti jį „gyvačių vandeniu“. Tačiau kas tas gyvačių vanduo? H. Fuchsas pateikė jo „receptą“.
„Johanas iš Naglių kaimo papasakojo, kaip to vandens reikia gauti. Taigi gyvatė turi įšliaužti į šautuvo vamzdį. Tada paraku užtaisytą šautuvą reikia iššauti ir, surinkus gyvatės skutus, užpilti juos vandeniu. Tik iš kur tų gyvačių gauti? Nerijoje jų nėra. Taigi prekeiviai atveždavo jų iš labai toli, daugiausiai iš Šveicarijos, kur apsukrūs vaistininkai iš to prietaro uždirbo nemažai pinigų. Prietaras? Žinoma, tačiau dar XX a. pradžioje šis vanduo buvo brangiai perkamas, nors apie jo stebuklingas galias dažniausiai buvo nutylima“, – rašė jis.
Činčiberas ir parakas
Kodėl būtent Kuršių marių žvejai buvo tarsi apsėsti įvairiausių su žūkle susijusių prietarų, dalinai atskleidžia šios buvusio Rasytės (dab. Rybačio) ornitologinės stoties vedėjo Johanneso Thienemanno (1863–1938) mintys. „Žvejų gyvenimas yra banguotas: tai pakylama į viršų, tai krentama žemyn į tamsų slėnį, todėl galima suprasti, kodėl prietarai užima tokią svarbią vietą jų sielose“, – prisiminimuose rašė jis.
Itin daug aukso vertės medžiagos yra surinkęs ir publikavęs net 40 vasarų Juodkrantėje savo viloje praleidęs garsus vokiečių archeologas bei Kuršių nerijos tyrinėtojas prof. Adalbertas Bezzenbergeris (1851–1922). „Remdamiesi prietarais, kuriais tikėjo tiek kuršininkai, tiek lietuvininkai, galime labiau suprasti pastarųjų būdą. Antai, šventinėmis dienomis, per Jonines ir ketvirtadienį vakare negalima eiti į žvejybą. Kai pastato naują kurėną, jį reikia apversti dugnu aukštyn ir virš jo kryžmai šaudyti.Prieš naudojant naujas ungurines virves, reikia virš jų slapta persižegnoti ir dar spjauti ant jų, prieš išmetant į vandenį“, – savo knygoje „Kurische Nehrung und Ihre Bewohner“ (1889 m.) rašė jis.
Mokslininkas žėrė vieną po kito pačius keisčiausius žvejų ritualus. „Jei nori tinklą naudoti pirmą kartą tais metais, reikia paguldyti kirvį ant slenksčio ir per jį tą tinklą pernešti. Virš naujų, dar nenaudotų tinklų reikia pakabinti maišelį su nuodinguoju činčiberiu (egzotiškas augalas – aut. past.), aršeniku (labai nuodingos cheminės medžiagos arseniko pagrindu pagamintas mišinys – aut. past.) ar kuo nors panašaus. Jei kam nors nelabai sekasi žvejyba, jis turi savo tinklą parako dūmuose parūkyti, arba iškirpti gabalą sėkmingo žvejo tinklo ir jį prisiūti prie savo tinklo arba ant to gabalo nuodų užpilti“, – rašė profesorius.
Būta ir savotiškų apeigų, kurių tikslas – apsaugoti šeimos maitintojus nuo pražūties, nelaimių, kurios medinių burvalčių laikais buvo tarsi persekiojusi šmėkla. Velykų rytą žvejo dukros basos, nešinos kibirais skubėdavusios prie jūros. Paplūdimyje jos turėdavusios atsidurti būtinai prieš patekant Saulei. Baltijos bangose nusiplovusios kojas laukdavo, kol virš aukštų kopų, rytuose pasirodys rausvas diskas. Tekant saulei kibirai pripildomi jūros vandens ir skubama namo.
Apie šį paprotį 2018 m. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kiemelyje yra pasakojęs Nidoje palaidotas kuršininkas Hermanas Pippis (1928–2023). Išsamiai šis ritualas aprašytas 1936 m. dienraštyje „Vakarai“ išspausdintame straipsnyje „Velykų rytas Neringoje“.
„Neatsigrįždamos bėgam į namus. Kai atsigrįžtam, tuomet vanduo nebetinka. O tie žvejų vaikai, išdykėliai, lyg nelabieji, visaip kliudo, nori, kad atsigrįžtumėm. Už tai mes einam takeliais mišku. Kitos eina didžiuoju keliu, bet tik suaugesnės. Aš tėveliui ir broliukams kasdieną tuo taku nešu pajūrin valgį. Tuo taku ir Velykų rytą einu. Kiti jau nebepripažįsta šio papročio, laiko už burtus. Bet aš ir tėvelis, kol gyvensime, visuomet prisilaikysime žvejų papročių“, – kalbėjo žvejo dukra.
Grįžus namo jūros vandeniu būdavo numazgojamos žvejų kojos, padėkojama Dievui už tai, kad išlaikė gyvus, ir einama į bažnyčią.
Į žvejybą pasiimdavo, be kita ko, pirmąją savo vaiko, kūdikio kepuraitę – ji nešdavo sėkmę. Dėl tos pačios priežasties nukirpdavo ir į savo tinklą įpindavo bažnyčios varpo virvę.
Žvejiška velniava
Senasis Rospelis buvo žvejas, kuriam visada sekėsi. Tačiau kartą sėkmė jį visiškai apleido. Jis savaitėmis nieko nebepagavo. „Viskas aišku, velnias sėdi tinkle, – skundėsi jis. – Nieko nepadarysi, kol jis ten sėdės, nieko nebus“.
Žvejai žinojo, kas tai yra, ir patarė nešti tinklus pas girininką, kad tas juos peršautų, – rašė H. Fuchsas. Bet girininkas buvo jaunas, ką gali žinoti, gal dar išjuoks. Tad nusprendė daryti taip, kaip darydavo jų senoliai.
„Gerokai prieš saulėtekį šeši vyrai išsiruošė prie jūros. Kelią jiems švietė tik besisukantys švyturio spinduliai. Pakeliui jie nusikirto jauną alksnį ir susikapojo iš jo malkas. Pasikišę po pažastim kelis pagalius, ėjo toliau. Paplūdimyje paskleidė tinklą, o tada sukrovė lauželį, uždegė jį ir sustojo pusračiu aplink. Kai tik virš apsauginės kopos pasirodė pirmieji saulės spinduliai, čiupo Rospelis degantį medgalį, nubrėžė juo ore kryžių ir sušukęs: „Viduj tu esi, dingt tu turi!“ – sviedė medgalį per tinklą į jūrą. Šešios poros akių įtemptai žiūrėjo į vandenį – ar suveiks burtai?“ – ritualą aprašė Nidos mokytojas.
Jei malka ir toliau dega vandenyje, velnias išprašytas, jei iš karto užgęsta – jis ir toliau sėdi tinkle. „Jūra staiga subangavo, tačiau medžio gabalas degė toliau. Tą pačią dieną žvejai išbandė tinklą ir su didžiuliu laimikiu grįžo namo“, – laiminga istorijos pabaiga aprašyta H. Fuchso knygoje. Kuršininkai manydavę, jog kipšai ir kiti nelabieji mėgsta slapstytis vėjo sūkuriuose.
Jeigu toks viesulas užklumpa mariose, žvejams kildavo pavojus būti ištrauktiems iš valties. Kad to neatsitiktų, pirmgalyje skubiai padėdavo peilį arba kirvį, ašmenimis atsuktus į vėją – ir melsdavosi. Tikėta, kad toks ritualas privers piktąją dvasią praslysti šonu.
