Krašto apsaugos ministerija pristato projektą, kuriame – mažai kam žinomi faktai apie aštuonis iškilius partizanų vadus ir jų indėlį puoselėjant mūsų valstybę. Partizanų pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16-osios Deklaracija teisiniu požiūriu yra vienas iš trijų svarbiausių šiuolaikinės, modernios Lietuvos dokumentų, greta 1918-ųjų vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto ir 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto.
Kviečiame skaityti antrąją pasakojimo apie 1949 metų Deklaracijos signatarus dalį, šįkart – apie Aleksandrą Grybiną-Faustą (1920–1949), Vytautą Gužą-Kardą (1920–1949), Bronislovą Liesį-Naktį (1922–1949) ir Adolfą Ramanauską-Vanagą (1919–1957). Pasitelkus dirbtinį intelektą, sukurti aštuonių partizanų vadų šiuolaikiniai portretai.
Ilgų nuotolių bėgikas Aleksandras Grybinas neatsispyrė flirtui su merginomis, tuo metu Vytautas Gužas žavėjosi istoriniais žygdarbiais. Bronislovas Liesis galėjo pasigirti mokantis tris užsienio kalbas, o vunderkindas Adolfas Ramanauskas lankė karinius kursus. Visi skirtingi, bet vienijami meilės Lietuvai.
Įsivaizduokite, kad partizanai šiandien yra tarp mūsų ir gyvena įprastą gyvenimą. Jie dirba, mokosi, leidžia laiką su draugais, tačiau, vieną dieną savo gyvenimą iškeičia į kitokią kasdienybę. Joje charakterio savybės išryškėja dar kitomis spalvomis. Ir nors laikotarpis, kuriame jie gyveno, jau praeityje, partizanų istorijose gausu įkvėpimo.
Nuo krepšinio ir bėgimo iki merginų ir dainų
Nuo vaikystės nenustygstančiam vietoje Aleksandrui Grybinui arba tiesiog Oliui, kaip jį visi vadino, trūko tik laisvalaikio. Mat dienas užimdavo krepšinis, lengvosios atletikos treniruotės, o savo ribas patikrindavo ilgųjų nuotolių bėgimo varžybose. Be sporto, neatsisakydavo ir draugų tėvams ūkyje padėti, nebuvo baltarankis. Tuo labiau, kad talkose būdavo linksma, kai šitiek jaunų žmonių susirinkdavo. Ten tiek progų su merginomis paflirtuoti ar imti ir visais plaučiais užtraukti kokią dainą!
Aleksandro artistiškumas toliau skleidėsi ir studijų metu mokytojų seminarijoje Marijampolėje, kur mokėsi šokti baletą. Mokytoju jis tapo pasirinkęs tėvo kelią. Sovietams okupavus kraštą, jis ėmėsi pogrindinės spaudos platinimo, bet greitai buvo areštuotas ir tardytas penkias savaites. Atėjus vokiečiams, Aleksandras pradėjo mokytojo karjerą – dėstė matematiką ir kūno kultūrą, būrė teatro mėgėjus... Tačiau visi planai nutrūko, kai Olių mobilizavo tarnybai vokiečių kariuomenėje. Po karo grįžęs į Lietuvą, Aleksandras slapstėsi tėvų namuose, o 1945 metų pabaigoje išėjo partizanauti.
Pienininkas su karininko širdimi
Mokykloje Vytautą Gužą įtraukė skaitymas. Jis žavėjosi Lietuvos herojais – Dariumi ir Girėnu, jų žygdarbiu, nepriklausomybės kovomis, signatarų gyvenimu. Tad turbūt nenuostabu, kad šeimoje jį vadino Vytautu Didžiuoju. Ir dėl tvirto charakterio, ir dėl stropumo. Stropumas pravertė ir vėliau – mokantis pienininkų mokykloje. Siųsdamas laiškus namo, kartais pasirašydavau Kariūno pseudonimu. Vytautą traukė karo sritis, bet patiko ir pienininko profesija. Bedirbant pienininkystės darbus, gavo užduotį baigti buhalterių kursus Kaune. O ten gyvenimas virte virė. Taip nejučia jaunas vyras įsitraukė į antisovietinį judėjimą, dalyvavo Birželio sukilime, o jam pasibaigus, grįžo į darbą pieninėje. Ramus gyvenimas tęsėsi neilgai. 1944 metų pradžioje įstojo į generolo Plechavičiaus formuojamą Vietinę rinktinę. Ją išardžius, pateko į Vokietiją, kur mokėsi karinės žvalgybos mokykloje, o, 1944 metų pabaigoje atsidūręs Lietuvoje, nedelsdamas prisijungė prie partizanų. Tuomet Vytautui tebuvo vos 24.
Broliai dvyniai – panašūs ne išvaizda, o likimais
Bronislovas Liesis turėjo brolį dvynį, į kurį visai nebuvo panašus, tad mokykloje apgaudinėjant mokytojus pasilinksminti neteko. Reikėjo mokytis, o tai Bronislovui sekėsi neblogai. Gavo net trijų užsienio kalbų – vokiečių, prancūzų ir lotynų – pagrindus. Dar turėjo gerą atmintį. Gimnazijos išleistuvių dieną Lietuvą okupavo sovietai. Tų pačių metų rudenį Bronislovas įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universitetą, Technologijos fakultetą, Mechanikos skyrių.
Po metų, 1941 metų birželio 14-ąją, tėvus ir seseris ištrėmė. Bronislovą su broliu nuo tokio likimo išgelbėjo tai, jog tuo metu abiejų nebuvo namie. Atėjus vokiečiams, kartu su broliu Antanu, Lietuvos laisvės armijos nurodymu, išvyko į Vokietijos karinės žvalgybos mokyklą, kur baigė radistų kursus. Prieš pat Kalėdas parašiutais nusileido Kėdainių apskrityje. Šventėms dar grįžo į pažįstamą Jurbarką, o 1945 metų pradžioje abu broliai tapo partizanais.
Dėstytojaudamas atrado save ir savo gyvenimo meilę
Nors Adolfas Ramanauskas gimė ne mūsų šalyje, o JAV, po kelerių metų su tėvais grįžęs augo ir brendo laisvoje Lietuvoje, nebuvo patyręs nei karo, nei Nepriklausomybės kovų realybės. Adolfas buvo itin gabus mokslams, už puikius rezultatus buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą gimnazijoje, pateko iškart į antrą klasę. Apsisprendė tapti mokytoju ir įstojo į tuometinį Pedagoginį institutą Klaipėdoje.
Laikai buvo labai neramūs – karo nuojauta tvyrote tvyrojo ore ir Adolfas, negalėdamas sėdėti rankų sudėjęs, ėmė lankyti Karo mokykloje dėstomus aspirantų kursus, kuriuos baigė 1940 metų rudenį. Deja, atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnio taip ir negavo, karininko priesaikos nedavė – negalėjo prisiekti ginti savo šalies, nes jos tiesiog nebebuvo. Sovietų okupacijos metais Adolfas mokytojavo, dalyvavo Birželio sukilime, po to kurį laiką dėstė mokytojų seminarijoje, kur jautėsi atradęs save. Ne tik save – ten sutiko ir savo gyvenimo meilę Birutę, vieną iš studenčių. Džiaugėsi su ja galėdamas atvirai pasikalbėti apie Lietuvą. Galiausiai, 1945 metų pavasarį, Adolfas įstojo į partizanų gretas.
Ką lemtingą dieną darytume mes?
Charakterių skirtumai partizanų vadams netrukdė susitelkti į vieną tikslą, nes juos jungė panašios vertybės, požiūriai ir bendra buitis. A. Grybinas buvo meniškos sielos, bet tvirtos nuomonės – drąsus ir patikimas, nebijantis klysti. Panašios sielos buvo ir B. Liesis, tik reiktų pridurti žodį – „tiksliukas“. Jis buvo gabus tiksliesiems mokslams, bet mėgo rašyti eiles, kurias pasirašydavo Ėglio slapyvardžiu. Jo kūryba buvo spausdinama įvairiuose pogrindinės spaudos leidiniuose. Laisvės kovomis nuo vaikystės žavėjęsis V. Gužas buvo aktyvus ir uolus partizanas, ištvermingas, negailintis darbui jėgų.
Draugiškumu ir lengvu bendravimu išsiskyręs A. Ramanauskas kiekvienam turėjo, ką papasakoti, visada mokėjo kitus paguosti ir pralinksminti. Net buvo suorganizavęs kultūrinį būrelį, kurio nariai kitiems partizanams rodydavo įvairius vaidinimus, krėsdavo išdaigas arba kartais su kovotojais surengdavo rankų lenkimo varžybas.
Kasdienybė partizanų slaptavietėse buvo nelengva ir kad ji būtų šviesesnė, neabejotinai jose buvo dainų. Kad galėtume įsivaizduoti, kokiomis nuotaikomis jie gyveno, projekte „Kiek tavyje partizano?“ taip pat buvo pasitelktas dirbtinis intelektas sudarant šiuolaikinių dainų grojaraštį. Kūriniai atrinkti atsižvelgiant į aštuonių laisvės kovotojų gyvenimo istorijas, pomėgius, vertybes ir jausmus. Klausyti galima čia: https://byt.lt/5nI6k
Kviečiame pamatyti išskirtinius, dirbtinio intelekto pagalba sukurtus video apie kiekvieną iš 8 partizanų vadų.
Įdomu, kaip šiandienos kontekste skambėtų jų motyvacinės kalbos, kad galėtume atpažinti ir įvertinti, kaip asmeninė drąsa ir atsakomybė galėtų pakeisti šalies ateitį. Aišku viena – įkvepiantys pavyzdžiai skatina mus pagalvoti, ką lemtingą dieną darytume mes. Daugiau informacijos, kokia tavo vieta valstybės gynyboje, rasi čia.
