Archeologai romėnų laikų kaimo gyvenvietėje Houten-Castellum, esančioje dabartiniuose Nyderlanduose, rado išskobtą gyvūno šlaunikaulį – greičiausiai ožkos arba avies. O smulkios sėklos jame yra juodosios drignės (Hyoscyamus niger) – labai nuodingo bulvinių šeimos augalo. Kaip teigiama naujame tyrime, paskelbtame žurnalo „Antiquity“ balandžio mėnesio numeryje, drignė nuo seno buvo vertinamas dėl vaistinių savybių ir haliucinogeninio poveikio. Iki šio atradimo 2017 m. nebuvo jokių fizinių įrodymų, kad Romos imperijos gyventojai būtų naudoję šį augalą.
Mokslininkai yra radę panašių sėklų archeologinėse radimvietėse visoje Europoje, datuojamose 5500 m. pr. m. e. Tačiau dažnai sudėtinga nustatyti, ar juodosios drignės buvimas šiose vietovėse rodo, kad jis buvo naudojamas, ar atsirado natūraliai – nes augalas auga kaip piktžolė.
„Kadangi augalas gali natūraliai augti gyvenvietėse ir jų apylinkėse, jo sėklos archeologinėse radimvietėse gali atsidurti natūraliai, be žmogaus įsikišimo“, – teigia pagrindinė tyrimo autorė ir Berlyno Laisvojo universiteto zooarcheologė Maaike Groot.
Archeologai nustatė, kad sėklos buvo sąmoningai įdėtos į kaulo, kurio ilgis siekia 7,2 cm, vidų. Kad būtų užtikrintas jų saugumas, kažkas indą užsandarino iš beržo žievės pagamintu kamščiu. Mokslininkai, remdamiesi toje pačioje duobėje rastos keramikos ir vielinės segės stiliumi, kaulą datuoja maždaug 70–100 mūsų eros metais.
Tai pirmas žinomas atvejis, kai sėklos sąmoningai saugomos vėlesniam naudojimui.
„Šis radinys yra unikalus ir neabejotinai įrodo, kad Romos imperijos laikų Nyderlanduose buvo sąmoningai vartojamos juodosios drignės sėklos“, – teigia M. Groot.
Sėklos patvirtina ankstesnę klasikinę literatūrą, kurioje teigiama, kad romėnų laikotarpiu buvo vartojama juodoji drignė – nors šiuose šaltiniuose teigiama, kad ji buvo vartojama medicinoje ir nebuvo laikoma pramoginiu narkotiku, teigiama tyrime. Pavyzdžiui, romėnų rašytojas ir gamtininkas Plinijus Vyresnysis (gyvenęs 23–79 m. ir žuvęs per Vezuvijaus išsiveržimą) rašė, kad sėklos gali sukelti „beprotybę ir svaigulį“.
„Mūsų tyrimas prisideda prie diskusijos, kaip atskirti piktžoles, natūraliai patekusias į archeobotaninius rinkinius, nuo žmonių sąmoningai naudotų augalų, – aiškina M. Groot. – Teigiame, kad ateityje juodosios drignės suradimai turėtų būti tiriami atsižvelgiant į radinio kontekstą ir jo ryšį su kitais vaistiniais augalais“.
Parengta pagal „Live Science“.
