Be to, jis aiškiai skyrėsi nuo kitų urve esančių kaulų: viršutiniame kaulo paviršiuje kampu buvo išraižyti keli dideli grioveliai, sudarantys ryškų rombinį raštą.
Dar nuostabesnis buvo radinio amžius: datavimas radioaktyviąja anglimi parodė, kad elnias gyveno maždaug prieš 51 000 metų – kai Vienaragių urve gyveno mūsų išnykę giminaičiai neandertaliečiai.
„Išraižytam kaului iš Einhornhöhlės yra mažiausiai 50 000 metų, todėl jis priskiriamas prie seniausių žinomų simbolinių objektų“, – sako Žemutinės Saksonijos žemės archeologas Dirkas Lederis, paskelbęs šio objekto tyrimus. Simbolikos prasmė nežinoma, tačiau tai galėjo būti „prietaisas, skirtas bendrauti su kitais grupės nariais, pašaliečiais, dvasiomis ar panašiai – mes paprasčiausiai nežinome“, – sako jis.
Šis kaulas yra vienas iš kelių pretendentų į daug ginčų keliantį „seniausio pasaulyje meno kūrinio“ titulą. Tai plati ir gausi sritis, apimanti tiek atsitiktinius įbrėžimus, tiek kvapą gniaužiančius realistiškus vaizdus.
Pastarąjį dešimtmetį daugėja įrodymų, kad meninė raiška atsirado daug anksčiau, nei mokslininkai anksčiau manė – ir tai keičia mūsų supratimą apie senovės žmonių – tokių kaip neandertaliečiai ir ankstesni homininai – kognityvinius gebėjimus. Pavyzdžiui, yra archeologinių įrodymų, kad neandertaliečiai dar gerokai prieš Homo sapiens atvykimą į Europą ant urvų sienų kūrė abstrakčius raštus, o prieš 130 000 metų iš erelių nagų galimai pagamino pakabukus.
„Kognityviniu požiūriu neandertaliečiai, atrodo, buvo tokie pat pajėgūs tapti menininkais, kaip ir mūsų rūšis – Homo sapiens“, – sako D. Lederis.
Senovinė meninė išraiška
Kadangi dauguma archeologų nėra meno teoretikai, jų diskusijose vengiama apibrėžti sąvoką „menas“. Vietoj to daugelis dėmesį sutelkia į ankstyvąsias simbolizmo formas – objektus, kuriais aiškiai siekiama ką nors pavaizduoti – pavyzdžiui, ant sienos nupiešta meška – ir objektus, kurių simbolika neaiški – pavyzdžiui, Vienaragių oloje išraižytas kaulas.
D. Lederis savo ruožtu vengia vadinti kaulą iš Vienaragių olos „menu“. Vietoj to jis mieliau renkasi terminą „prieš-meną“ (angl. pre-art), kurį mokslininkai vartoja labai ankstyvoms meninės raiškos formoms apibūdinti.
Vienaragių urvo artefaktas toli gražu nėra seniausias galimas tokio prieš-meno pavyzdys. Daug tokių ankstyvųjų meninės raiškos pavyzdžių sukūrė neandertaliečiai. Tarp jų yra maždaug 75 000 metų senumo piešiniai urvuose Prancūzijoje, kurie atrodo kaip neryškūs įbrėžimai, senoviniai piešiniai urvuose Ispanijoje, kuriems yra maždaug 64 000 metų, ir 57 000 metų senumo raižiniai ant urvo sienos Prancūzijoje, kurie yra ankstyviausias „nedviprasmiškas“ neandertaliečių abstrakčių piešinių įrodymas – nors archeologai nežino, ką tie piešiniai reiškia.
Kiti senovės žmonės galėjo naudoti simboliką dar prieš atsirandant neandertaliečiams, sako priešistorinės archeologijos profesorius iš Getingeno universiteto Vokietijoje Thomas Terbergeris, kuris taip pat tyrinėjo Vienaragių urvo raižytąjį kaulą.
„Vis daugiau įrodymų, kad maždaug prieš 120 000 m. Afrikoje ir Europoje atsirado ornamentų ir įvairių simbolinės elgsenos išraiškų“, – sako jis.
Eidami dar toliau, archeologai keliose senovės žmonių gyvenvietėse, kuriose buvo gaminami akmeniniai įrankiai, rado šimtus kelių centimetrų skersmens akmeninių rutulių. Ankstyviausi iš jų datuojami maždaug 2 mln. metų, t. y. daugiau nei milijonu metų anksčiau nei atsirado neandertaliečiai ir H. sapiens. Nors kai kas teigia, kad rutuliukai buvo „plaktukai“ arba akmeninės „šerdys“, likusios nuo nuskilusių akmeninių įrankių, neaišku, kokia buvo tikroji jų funkcija ir ar jie ją išvis turėjo.
Ekspertai šių sferų nevadina „menu“ – tačiau analizė rodo, kad jos buvo sąmoningai formuojamos taip, kad būtų vis labiau sferinės, galbūt siekiant simetrijos – tai taip pat pastebima kai kuriuose paleolito kirvukuose.
Taip pat esama priešistorinių duobelių formų raižinių, vadinamų kupulėmis (angl. cupule), randamų visoje Afrikoje, Europoje, Azijoje ir Amerikoje – o seniausios rastos yra 1,7 mln. metų senumo. Teigiama, kad kupulės galėjo būti naudojamos malti sėkloms. Tačiau dabar daugelis archeologų mano, kad kupulės neturėjo jokios kitos funkcijos – tik papuošti uolienos paviršių.
Mūsų išnykusių giminaičių permąstymas
Šie atradimai verčia archeologus permąstyti savo supratimą apie mūsų senovinių giminaičių pažinimą. Ilgą laiką archeologai manė, kad tik H. sapiens buvo pakankamai intelektualiai išsivystę, kad galėtų kurti, naudoti ir vertinti meną, kurį mokslininkai buvo linkę tapatinti su simbolizmu. Šį gebėjimą įkūnijo šimtai stulbinančių gyvūnų, išpieštų ant Prancūzijos Šovė urvo sienų. Šiuos gauruotųjų raganosių, mamutų, bizonų ir urvinių lokių piešinius, dažnai prilyginamus priešistorinei Siksto koplyčiai, dar prieš 35 000 metų nupiešė nuostabių meninių gebėjimų žmonės.
Ir D. Lederio bei kitų mokslininkų nuomone, tokie artefaktai iš daugelio archeologinių radimviečių įrodo, kad homininai – pavyzdžiui neandertaliečiai – turėjo elementarią meninę nuovoką. Ir nors išliko tik keletas tokių artefaktų, gali būti, kad neandertaliečių mikelandželų sukurti darbai buvo kiek įspūdingesni – tačiau vėliau pradingo.
Taip yra todėl, kad daugelis neandertaliečių meno objektų turėjo būti pagaminti iš greitai gendančių medžiagų – tokių kaip mediena ar gyvūnų oda, interneto svetainėje „Sapiens“ rašo Kenjono koledžo (JAV) paleoantropologas Bruce'as Hardy.
„Įrodymų nebuvimas nėra įrodymas, kad jų nebuvo“, – rašė mokslininkas. Taigi, tai, kas išliko kaip archeologiniai radiniai, gali būti tik tai, kas išliko – o ne tiksliai atspindi neandertaliečių meninių gebėjimų spektrą.
Ką menas sako apie mus
Bet kokios diskusijos dėl seniausio pasaulyje meno iš esmės grindžiamos teorijomis apie meno paskirtį ir tai, ką jis pasako apie žmogaus pažinimą.
Archeologas, psichologas ir priešistorinio urvų meno ekspertas Derekas Hodgsonas, anksčiau dirbęs Jorko universitete Jungtinėje Karalystėje, mano, kad homininų (bet kurios rūšies) meninis pojūtis vystėsi kartu su jų gebėjimais gaminti akmeninius įrankius ir naudoti kitus daiktus gyvenamajai aplinkai keisti.
„Atrodo, kad šis jautrumas pasiekė tokį etapą, kai jis ne tik buvo naudojamas įrankių gamybai, bet ir palaipsniui atsiskyrė nuo tų įrankių“, – sako jis. Mokslininkas užsimena, kad atsitiktinės žymės, padarytos gaminant akmeninius įrankius, galėjo būti pastebėtos kaip „kažkas savaime svarbaus, kas buvo arba papildyta, arba nukopijuota“.
Savo ruožtu tokie ženklai galėjo rasti atgarsį žmogaus smegenų neuroniniuose tinkluose – o tai galėjo sukelti pasitenkinimo jausmą, kai buvo pastebėti tokie pasikartojantys modeliai, sako D. Hodgsonas – šią idėją jis išplėtojo 2019 m. straipsnyje žurnale „Journal of Archaeological Science: Reports“. Smegenų skenavimas rodo, kad šiuolaikiniams žmonėms vertinant ar kuriant vaizduojamąjį meną reaguoja kelios smegenų sritys, tačiau ar panašūs procesai vyko ir kokiu mastu jie vyko mūsų išnykusių žmonių giminaičiams ir protėviams – pasakyti neįmanoma.
Tokių pasikartojančių raštų rasta daugelyje vietų, įskaitant į šiais laikais išpopuliarėjusias grotažymes panašų raštą, kurį H. sapiens piešė ochra Blombos oloje Pietų Afrikoje – ir zigzaginį raštą, kurį H. erectus išraižė ant kriauklės maždaug prieš 540 000 metų Indonezijoje, sako D. Hodgsonas.
Pasak jo, senovinės akmeninės sferos taip pat gali būti ženklas, kad tuo metu, kai pirmieji homininai eksperimentavo su simetrija, kad įvertintų jos privalumus, buvo pradėta domėtis geometrija. Tačiau, nors šis simetrijos pojūtis pastebimas ankstyvuosiuose žmonėse, atrodo, kad jo nėra kai kuriuose artimiausiuose gyvuose mūsų giminaičiams, pastebi D. Hodgsonas. „Neseniai atlikti nežmoginių primatų – pavyzdžiui, babuinų – tyrimai parodė, kad jie nesugeba atpažinti simetriškų modelių... priešingai nei šiuolaikiniai žmonės, kuriems ši užduotis buvo lengva“, – pasakoja jis.
T. Terbergeris savo ruožtu mano, kad simbolizmas, užuot susijęs su viena rūšimi, atsirado tada, kai susidarė tinkamos sąlygos jam atsirasti. Tokiomis sąlygomis galėjo būti priešistorinių visuomenių organizaciniai pokyčiai, dėl kurių susidarė didesnės individų grupės ir skirtingų grupių bendravimas. „Reikia ne tik žmogaus, kuris tai pagamintų, bet ir grupės žmonių, kurie galėtų tuo dalytis ir bendrauti per šiuos papuošalus“, – sako T. Terbergeris.
Tačiau kai kurie ekspertai neteikia didelės reikšmės kai kurių šių labai ankstyvų artefaktų kognityvinei reikšmei. Vienas iš tokių skeptikų yra Australijos Griffitho universiteto archeologijos profesorius Adamas Brummas, vadovavęs tyrėjų grupei, kuri Indonezijos Sulavesio saloje esančiame urve aptiko nupieštą krūmynų kiaulę, kurios amžius, kaip rodo datavimas urano ir torio izotopais, yra apie 45 500 metų. Piešinys, kurį greičiausiai nupiešė anatomiškai modernūs žmonės, yra seniausias žinomas vaizduojamasis meno kūrinys.
A. Brummo nuomone, Sulavesio kiaulė reikalauja kitokių pažintinių procesų rinkinio nei dviprasmiški raštai ir įbrėžimai, priskiriami mūsų išnykusiems žmonių giminaičiams. „Gali būti požymių, kad kai kurie neandertaliečiai gamino įvairaus pobūdžio ženklus, kurie patektų į „meno“ kategoriją“, – sako mokslininkas. Tačiau pasak jo, „kol kas įrodymai rodo, kad tik mūsų rūšis geba kurti vaizduojamąjį meną“.
Parengta pagal „Live Science“.
