Archeologai šiek tiek išmano apie paišymą purve, bet kai kasinėjimų metu aptinka gražų senovinį daiktą, jiems kyla tas pats klausimas. Juos skatina noras įžengti į mūsų priešistorinių protėvių protus. Daugeliu atvejų jie nori suprasti, ar senovės homininai pradėjo kurti meną ir kada.
Pavyzdžiui, neandertaliečiai. Ilgus dešimtmečius manėme, kad jie yra brutalūs, nežmogiški padarai, stokojantys kūrybiškumo. Naujausi archeologiniai radiniai, tarp jų – ištapyta fosilinė kriauklė, kurią neandertalietis nešėsi 100 kilometrų, rodo ką kita. Be to, vis daugiau įrodymų rodo, kad ankstyvieji homininai galėjo turėti meninį suvokimą – todėl meno ištakos gali būti nukeltos milijonus metų atgal.
Tačiau tik potencialiai – nes senoviniai artefaktai dažnai kelia „interpretacinę įtampą“. Norėdami suprasti, ką jie reiškė jų kūrėjams, archeologai turi daryti išvadas. Be abejo, yra pavojus, kad tai gali nueiti per toli – todėl bet kokius teiginius, kad artefaktas buvo skirtas kaip meno kūrinys, reikėtų vertinti atsargiai ir apsvarstyti visas alternatyvias galimybes. Tačiau čia ir slypi viso to džiaugsmas: turime pasitelkti vaizduotę, kad išsiaiškintume, kaip pasaulį matė mūsų protėviai.
Tai neužkerta kelio moksliniam požiūriui. Geras pavyzdys – Vakarų Tofto rankinis kirvis. 300 000–500 000 metų senumo įrankis, sukurtas iš titnago gabalėlio su fosiline kriaukle, atrodo kaip meno kūrinys. Tačiau tiksliai išanalizavę, kaip įrankis buvo pagamintas ir naudojamas, archeologai įrodė, kad fosilijos išskirtinė padėtis yra tik atsitiktinumas.
Neabejotina, kad menas turi ilgą priešistorę. Tačiau norint iš tiesų išsiaiškinti jo kilmę ir suprasti, kaip mąstė senovės homininai, reikia, kad susitiktų griežtas mokslas ir vaizduotė, rašo „New Scientist“.
