Kalbant apie garsiąją „Prince of Persia“ seriją, verta išskirti du etapus: pirmasis apėmė pačius pirmuosius žaidimus, kurie pasirodė dar 1989 ir 1993 metais. Tuo metu princas buvo šonu slenkantis (angl. sidescoller) galvosūkių ir spąstų žaidimas, kuris pasižymėjo tikrai gana aukšta sudėtingumo kreive bei reikalavo įgūdžių. Antrasis šios serijos etapas – kultiniu laikomas 2003-ųjų „Sands of Time“, kuris buvo toks sėkmingas, kad pradėjo visą savo atskirą „Prince of Persia“ trilogiją.
Taip pat tai buvo sėkmingas šios žaidimų serijos perėjimas prie trečio asmens ir trimatės grafikos. Na, bet su netikėtai anonsuotu ir jau tuoj pasirodysiančiu „Prince of Persia: The Lost Crown“ viskas vėl grįžta į dvimatį „platformerį“, o kūrimo teisės patikėtos legendinės „Rayman“ serijos ir žaidimo „Beyond Good & Evil“ kūrėjams studijai „Ubisoft Montpellier“.
Taigi, pradėti reikėtų nuo to, kad naujausiam „Prince of Persia“ žaidimui buvo pasirinktas specifinis žanras – „metroidvania“. Taip vadinami žaidimai yra besiskolinantys kertinius žaismo elementus iš dviejų šio žanro pionierių – serijų „Metroid“ ir „Castlevania“. Ir, garbės žodis, žaidžiant „The Lost Crown“ natūraliai kyla klausimas, kodėl anksčiau niekas nedarė būtent šio žanro „Prince of Persia“ žaidimo, nes ši serija tarsi sukurta būtent šiam žanrui.
Žaisdami patenkame į įprastą „metroidvania“ struktūrą – t. y. priešais mus milžiniškas žemėlapis, kurį po kambarį atidarome, bet ir nuolat surandame neįveikiamas vietas, kurioms turime ieškot papildomų galių. Kita vertus, „The Lost Crown“ niekada neatrodo kaip tipinis tokių žaidimų klonas, o veikiau būtent „Prince of Persia“ serijos stilistikos interpretacija šio žanro ribose. Žinoma, neabejotinai jaučiamas ir „Rayman“ kūrėjų stilius, kuris buvo pasiekęs zenitą žaidimuose „Rayman Origins“ bei „Rayman Legends“.
Apie ką yra naujasis „Prince of Persia“? Šis žaidimas nesiriša prie jokios iš buvusių dalių, bet veikiau šios serijos visatoje pasakoja savo, atskirą istoriją. Joje mes valdome persų karį Sargoną, dėl kurio išvaizdos po žaidimo anonso buvo kilę nemažai pasipiktinimo. Tačiau jos plačiau tikrai neaptarinėsime, o paliksime kiekvienam įvertinti individualiai.
Siužetas įsisuka labai paprastai: dėl neaiškių priežasčių iš karalystės pagrobiamas princas Ghassanas, o Sargonas ir jo bendražygiai leidžiasi į gelbėjimo operaciją. Žinoma, jie visi patenka į mistišką vietą, kuri yra daug didesnė bei pavojingesnė, nei atrodė iš pradžių, o mūsų, kaip žaidėjų, laukia maždaug 20 valandų kelionė po visą šį naująjį pasaulį.
„Metroidvania“ žaidimo struktūra patogiai leido kūrėjams padalinti žaidimo galias į 6 dalis ir po vieną ją skirtingais etapais mums suteikti. Kiekviena naujai įgyta galia leis toliau ar plačiau tyrinėti pasaulį ir taip patekti į naujas vietoves. Tokiu pačiu principu paslepiami ir Sargono specialūs sugebėjimai, kuriuos jis galės aktyvuoti kovodamas su priešais. Tam, kad mūsų kelionė žaidime būtų lengvesnė, kūrėjai leidžia rinkti talismanus ir savo nuožiūra susikabinti juos ant vėrinio. Kiekvienas talismanas siūlys tam tikrą palengvinimą žaidime, tad juos kiekvienas pasirenka pagal savo žaidimo stilių.
Viena stipresnių „The Lost Crown“ žaidimo pusių – kova su priešais bei patys priešai. Sargonas bus labai greitas, kaip pagrindinius ginklus naudos du savo kardus ir gerai įvaldžius pasitraukimą bei blokavimą, su priešais kautis bus vienas malonumas. Taip pat žaidimo eigoje atrakinsime lanką bei diską, kurį galėsime svaidyti tiek į priešus, tiek naudoti sprendžiant galvosūkius. Atskiras pagyrimas kūrėjams už tai, kad sukūrė labai didelį priešų pasirinkimą – todėl jie neatsibos, bet su kiekviena nauja vietove keisis bei bus įdomu ieškoti būdų nugalėti kiekvieną naują priešų tipą.
Daug liaupsių galima pasakyti ir žaidimo galvosūkiams bei kliūčių ruožams. „The Lost Crown“ tikrai žaidžiasi kaip „Prince of Persia“ žaidimas, nes galvosūkiai čia pareikalaus pasitelkti skirtingas galias bei mūsų įgūdžius, tačiau nėra visiškai per sunkūs ar neįveikiami. Taip pat ir kliūčių ruožai – ne vienas jų iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti perdėm sudėtingas, bet pradėjus juos įveikinėti iš kelių kartų beveik visus ir įveiksime. Įdomu ir tai, kad „Ubisoft Montpellier“ rado daugiau nei vieną būdą kiekvienoje aplinkoje sukurti originalius bei kitokius galvosūkius. Na, nebūtų „Rayman“ kūrėjai.
Dar viena vyšnaitė ant torto – sutinkami bosai. Jų bus tikrai pakankamas skaičius, o vieni bus laikytini pagrindiniais bosais, su savo atskirais vaizdo intarpais, o kiti – netikėtai paslėpti lygių koridoriuose. Visos kovos su jais jausis kaip tikrai sunkesni, įdomesni ir daugiau nei vieno įgūdžio iš mūsų pareikalausiantys susidūrimai. Smagu, kad kūrėjai randa kaip atbaidyt mus nuo vieno mygtuko spaudinėjimo, bet veikiau skatina pasitelkti visas žaidimo metu įgytas galias ar specialius sugebėjimus. Taip pat apdovanojami ir tie žaidėjai, kurie sugeba laiku nuspausti blokavimo mygtukus – jie galės stebėti ypatingas animacijas, kurių metu Sargonas vienu kirčiu nugalės savo varžovus.
Dalykas, kuris žaidime palieka mažiausią įspūdį – banaloka jo istorija, patys veikėjai bei jų įgarsinimas. Jei istorija dar laikytina vidutiniška, tai veikėjų įgarsinimas dažnai tampa net sunkiai pakenčiamas ir pokalbius geriausia tiesiog skaityti. Kai kurie šalutiniai veikėjaiišvis įgarsinti taip, jog atrodo, kad jie daugiau tyčiojasi iš mūsų nei prisideda prie istorijos ar personažų plėtojimo. Tiesa, būtent toks įspūdis susidarė žaidžiant žaidimą anglų kalba – bet kadangi pačių kalbų pasirinkimas buvo didesnis (įskaitant net ir persų kalbą), galbūt kitomis kalbomis pats įgarsinimas sėkmingesnis.
Grįžtant prie geresnių dalykų žaidime, ypatingai sužavi „The Lost Crown“ aplinkos. Nors pirmi žaidimo lygiai ir blankoki bei nykoki, neleiskite tam jūsų atbaidyti. Nes kuo ilgiau žaidi žaidimą – tuo jis labiau atsiveria ir kiekviena nauja aplinka yra įspūdingesnė už praėjusią. Čia atsidursime ir bepročių nusėtuose prarastuosiuose archyvuose, ir miškingose vietose, ir tipinėse „Prince of Persia“ stiliaus lokacijose ar net kraupiuose, siaubo žaidimus ar būtent „Alien“ stilistiką primenančiuose urvuose.
Kūrėjai tikrai sumaniai kaitalioja „The Lost Crown“ lygius bei jų aplinkas, todėl žaidimas niekada nė akimirkai netampa monotoniškas ar vienodas, jis visuomet gyvas ir traukiantis akį. Žinoma, perdėm akylai vertinantiems pačią grafiką, ji žaidime nėra labai įspūdinga bei primena tiesiog gerą „PlayStation 4“ kartos žaidimą – bet ne naująją konsolių kartą. Kita vertus, „The Lost Crown“ sužavi pačiomis savo aplinkomis ir nepriekaištingai sustyguotu žaismu (angl. gameplay).
Bevykdant pagrindinę siužetinę liniją čia rasime ir saują šalutinių misijų, iš kurių trejetas bus ilgalaikės, t.y. tokios, kurias po truputį narpliosime visą žaidimą. Taip pat žaidime netrūksta ir įvairios rinkliavos, kurią galėsime išmainyti specialiose parduotuvėse į ginklų patobulinimus, gyvybių praplėtimą ar naujus talismanus. Žaidime bus ir paslaptinga Sargono pagalbininkė Fariba, iš kurios pasiklydus galėsime nusipirkti patarimą, ką daryti toliau – ar visos atskiros zonos žemėlapį tam, kad galėtume lengviau orientuotis.
Galiausiai, „The Lost Crown“ yra pats netikėčiausias „Prince of Persia“ sugrįžimas – ne tik į mėgstamą seriją, bet ir į formą, nes šios serijos bei „Metroidvania“ žanro sintezė tikrai veikia. Tai žaidimas, kuris subalansuotas visiems veiksmo nuotykių gerbėjams bei tiems, kas bent truputį prijaučia „Metroidvania“ žanrui. Jei šis žanras ne jums – „The Lost Crown“, tikėtina, taip pat jūsų nuomonės nepakeis, bet jei antipatijos žanrui neturit, tada naujasis „Prince of Persia“ žaidimas pasirodys kaip netikėtai nustebinęs garsios serijos sugrįžimas.
