Iš esmės didžiausi vikingų motyvai buvo galia ir turtai. „Vikingai puikiai žinojo, kas tuo metu vyko Anglijoje ir žemyne, – sako Škotijos Aukštumų ir salų universiteto viduramžių archeologijos profesorė Alexandra Sanmark. – Jie žinojo, kad ten galima gauti turtų, ir jau seniai prekiavo su šiais žmonėmis. Paskui jiems tarsi nušvito, kad nebereikia prekiauti. Jie galėjo tiesiog imti.“
Iš pradžių vikingų amžiuje (793–1066 m.) organizuoti jaunų vyrų laivynai vasaros mėnesiais išplaukdavo iš Skandinavijos į žygių kampanijas ir rudenį grįždavo su grobiu. Laikui bėgant šie užkariautojai pradėjo įsikurti naujose teritorijose – pamažu atsiveždami šeimas, kad sukurtų nuolatines gyvenvietes pakeliui į svarbius maršrutus.
„Buvo laikotarpių, kai vikingai kontroliavo didžiulius žemės plotus, tačiau, išskyrus karaliaus Knuto Šiaurės jūros imperiją, tai nebuvo imperija, – sakė Oslo (Norvegija) Kultūros istorijos muziejaus archeologė Ellen Nӕss. – Archeologai ją vadina piratų karalyste – buvo daug atskirų karvedžių ar vadų, kurie kartais veikė kartu kaip didžiulės armijos, o kartais – mažesnėmis nepriklausomomis grupelėmis, kas buvo naudinga abiem pusėms. Tai neturėjo nieko bendra su nacionaliniu pasididžiavimu. Viskas buvo susiję su asmenine galia ir asmenine gerove“.
Anksčiausios ekspedicijos į Vakarus nuvedė plėšikus į šiaurinę Škotiją, kur jie greitai užgožė vietinius gyventojus ir įkūrė vikingų gyvenvietes, pasakoja A. Sanmark. Iš ten buvo galima tęsti trumpas keliones į netoliese esančius Hebridus ir Farerų salas, o galiausiai 870 m. vikingai pasiekė Islandiją.
Bene įspūdingiausia, kad apie 1000 m. jie pirmą kartą perplaukė Atlanto vandenyną, kol galiausiai pasiekė Medūzų įlanką (L'Anse aux Meadows) Niufaundlende, Kanadoje, už 3900 km nuo Norvegijos. Tačiau nors šis pasiekimas liudija apie išskirtinius vikingų kaip jūrininkų ir navigatorių įgūdžius, radiniai išduoda, kad Šiaurės Amerikos gyvenvietėje jie ilgai neužsibuvo.
„Grenlandija neabejotinai buvo svarbi vikingams keliaujant pirmyn ir atgal į Niufaundlendą, – sako E. Nӕss. – Vienas iš svarbių išteklių, kuriuos jie rado Grenlandijoje, buvo vėpliai, kuriuos jie medžiojo dėl vertingų ilčių ir odos.“
2023 m. balandžio mėn. žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad šie tyrinėtojai iš Šiaurės Amerikos netgi atsivežė didelių medžių, skirtų Grenlandijos gyvenviečių statybai.
„Tiksliai nežinome, kodėl veikla Niufaundlendo gyvenvietėje nutrūko, tačiau ji buvo toli nuo „tėvynės“, o ištekliai buvo daugmaž tokie patys, kokius jie turėjo namuose, todėl nebuvo tikros motyvacijos keliauti toliau“, – teigia E. Nӕss.
Tačiau vikingų ekspansija į rytus turėjo visiškai kitokį pobūdį. Patogiai keliaudami vandeniu, vikingų kariai kirto Baltijos jūrą ir plaukė vidaus upėmis Rytų Europoje ir Rusijoje, per 900 m. praplaukdami pro dabartinį Kijevą (Ukraina) ir Novgorodą (Rusija), o apie 1000 m. – iki pat Bizantijos imperijos Konstantinopolio ir Bagdado.
„Civilizacijos labai skyrėsi, ir esu tikras, kad jie matydami pastatus, drabužius, artefaktus ir arabiškas monetas, buvo sužavėti, – sako A. Sanmark. – Čia vikingai daugiausia dėmesio skyrė prekybai, o ne plėšimams, jie įsitvirtino tarp vietos gyventojų ir tapo labai galingi“.
Tiesą sakant, vikingai tikriausiai žengė dar toliau į rytus, nei archeologai gali įtikinamai įrodyti. „Galime atsekti jų pėdsakus pagal palaidojimus, gyvenvietes ar rašytinius šaltinius, bet kai tai baigiasi, galime matyti tik tai, ką jie parsivežė į Skandinaviją, – aiškina A. Sanmark. – Švedijoje yra šilko iš Kinijos, bet mes nežinome, kaip toli jie keliavo, kad gautų šios medžiagos. Tačiau jie neabejotinai turėjo ryšių iki pat Kinijos ir Indijos, dėl to nekyla jokių abejonių.“
Mažiau žinoma vikingų ekspansija į pietus, aplink šiaurinę frankų (dabartinės Prancūzijos) pakrantę, Pirėnų pusiasalį (Ispaniją ir Portugaliją) ir galiausiai XI a. pradžioje – palei šiaurinę Afrikos pakrantę. Tačiau dėl sudėtingų sausringų sąlygų ir vandens kelių trūkumo jie niekada nebandė kirsti Sacharos ir plėstis toliau į Afriką.
Vikingų amžius palaipsniui baigėsi maždaug XI a. viduryje, kai dėl politinės raidos, susijusios su kontaktais su kitomis kultūromis ir krikščionybės plitimu, pasikeitė socialinis požiūris. Tačiau per 300 metų trukusį klestėjimo laikotarpį vikingai neabejotinai paliko ryškų pėdsaką pasaulyje.
„Kalbant apie atstumą, gyvenvietė Niufaundlende tikriausiai yra tolimiausia, kurią jie pasiekė“, – sako E. Nӕss. – Tačiau kultūriniu požiūriu Bagdadas vikingams, ko gero, buvo dar didesnė kelionė į nežinomybę.“
Parengta pagal „Live Science“.
