O štai praėjusių metų rudenį pagaliau pasirodė ir daug intrigų kėlęs jo papildinys „Phantom Liberty“ – žadėjęs daug, intrigavęs, erzinęs (labiausiai turbūt – neišvengiamai nukelta išleidimo data. Bet laimei, „CD Projekt RED“ pasimokė). Ar buvo laukta verti? Ar kūrėjai ištesėjo pažadus? Ar žaidimo išplėtimas vertas savo kainos?
Jei reikėtų trumpo atsakymo, tai jis būtų TAIP. Tiksliau, daugmaž trigubai TAIP. Bet atsiprašau, aš trumpai į klausimus neatsakinėju.
Šunmiestis
Jei netyčia būtų negirdėjusių, „Cyberpunk 2077“ yra veiksmo/vaidmenų žaidimas (išvystytas pagal stalo vaidmenų žaidimų seriją. Taip, vieną iš tų, kur mėtai kauliukus ir viską įsivaizduoji mintyse, prie stalo sėdėdamas su kitais žaidėjais. Pabandykite kada, smagus dalykas), vykstantis distopiškai utopiškoje arba utopiškai distopiškoje ateityje. Taip, skamba tarsi ir oksimoronas, bet iš tiesų būtent taip ir yra: vertinant mūsų dabartinėmis normomis, „Cyberpunk 2077“ pasaulis yra technofilinė distopija, tačiau vertinant iš paties „Cyberpunk 2077“ pasaulio perspektyvos, tai yra technofilinis laukinio kapitalizmo ir galbūt kraštutinio liberalizmo rojus, kur viskas priklauso tik nuo tavęs. Tavo drąsos, tavo įžūlumo, tavo sėkmės.
Tai pasaulis, kuris sėkmingai juda link atsikratymo mėsa (turiu omenyje ne vegetarizmą, o mūsų trumpalaikius kūnus), ir džiugiai bei lengvai stumiasi į save implantus, dirbtinį intelektą ir visokias kitokias naujoves, taip truputį naiviai siekdamas transhumanistinio rojaus. Labai rekomenduočiau pažiūrėti man stipriai nepatikusį anime serialą „Cyberpunk: Edgerunners“. Kaip ir pridera anime, jis stipriai hiperbolizuotas, bet gana gerai perduoda kiberpanko esenciją: technofilija iki absurdo, žmogiškojo kūno atsisakymas vardan didesnio efektyvumo, liguistos ambicijos, vedančios į beprotybę – o galbūt tiesiog į kitokį mąstymo modelį? Taip, galbūt nereikėtų skubėti teisti.
„Cyberpunk 2077“ veiksmas vyksta Naitsityje (Night city). Kodėl ne Nakties mieste? Dėl panašios priežasties, kodėl Vašingtoną vadiname Vašingtonu, o ne kokiu nors Skalbiamiesčiu – nes pagal visą žaidimo (dar to stalinio), legendą Night City pavadintas ne pagal paros metą, o jo įkūrėją, magnatą Richardą Nightą. Nors žinoma, žaidime sėkmingai improvizuojama pavadinimo dualumu (ir būtų nuodėmė to nedaryti).
Taigi, Naitsitis – tai po chromuotomis detalėmis paslėptų ir pūliuojančių nuodėmių bei galimybių miestas. Tik kai kalbama apie chromą, čia kalbama ne apie automobilių detales, o būtent žmogiškąsias: implantus, specializuotus kiberprotezus ir panašiai. Milžiniškas naktimis neonu žvilgantis, o dienomis megadangoraižių šešėliuose skendintis miestas, kuriame su „Phantom Liberty“ plėtiniu atsiveria nauja kloaka: nauja lokacija Šunmiestis. Dogtown.
Tai – gana stipriai izoliuotas getas, įsikūręs ir taip jau nuodėmingame mieste. Kontroliuojamas nusikaltėlių barono, savo architektūra kažkuo primenantis Katowicų miesto Spodeko arenos ir Vilniaus Šeškinės stadiono amžių sandūroje hibridą – ir tamsesnis, niūresnis bei purvinesnis už bazinį Naitsitį.
Fantominė laisvė
Tiesą sakant, apie „Phantom Liberty“ įneštas žaismo (angl. gameplay) naujoves šnekėti gana sunku, nes žaidimo išplėtimas išėjo beveik paraleliai labai labai stipriai atnaujintai originaliojo „Cyberpunk 2077“ versijai 2.1. Ir tai mane asmeniškai tikrai stipriai erzina – tas šiuolaikinės žaidimų industrijos modelis, kai tau sukiša naują produkto versiją be komfortabilios galimybės sugrįžti prie ankstesnės. Aš nuoširdžiai norėčiau pažaisti tą pirmąją ar kelias pirmąsias „Cyberpunk 2077“ versijas su sena vartotojo sąsaja, sena mechanika ir senuoju įgūdžių medžiu. Bet tam dabar reikėtų hakinti, knistis vos ne visą vakarą.
Todėl apie „Fantominę laisvę“ belieka kalbėti scenarijaus prasme – nes sugaudyti mechanikos galus jau būtų per daug darbo. Bet laimei, kalbėti čia tikrai yra apie ką.
Kaip jau minėta, „Phantom Liberty“ didele dalimi yra pasaulis pasaulyje. Tačiau tai atneša ir žaismo pokyčių. Pirmą žaidimo plėtinio pusvalandį, kurio metu žaidėjas dar tik skverbiasi į uždarąjį Šunmiestį, apima déjà vu jausmas. Tik ne kiberpaknkiškas déjà vu, o „Half-Life“ ir „Half-Life 2“ déjà vu, kai reikia daug blaškytis apleistuose koridoriuose (tik galvakrabių čia nėra).
Originalusis „Cyberpunk 2077“ yra žavus tuo, kad jame pasiekti daugumą tikslų galima bent keliais skirtingais būdais: galima brautis su kulkų lietumi, galima sėlinti, galima hakinti, galima visus šiuos būdus kombinuoti. Pirmos „Phantom Liberty“ dalies minusas yra tai, kad čia nori nenori, bet banalių ir brutalių šaudynių išvengti nepavyks. Tiesa, užtat vienu metu atiduodama duoklė kitam klasikinio kiberpanko kūriniui – „Ghost in the Shell“, bet tiems, kas žaidimuose mėgsta ne tik šaudynes, bent jau plėtinio pradžioje teks pakentėti.
Užtat „Phantom Liberty“ siužetas – tikrai epinis. Pirmoje dalyje tenka gelbėti Vieną Labai Svarbią Ypatą, o vėliau tampi specialiuoju agentu ar agente. Atsižvelgiant į tai, kad žaidimo veiksmas vyksta technologiškai pažangiame pasaulyje, į puikią Idris Elba vaidybą (tai atėjo laikai? Aktoriai vaidina nebe tik filmuose, bet ir žaidimuose?) ir kad visa tai yra mokslinės fantastikos distopinė istorija, gauname išties įtraukiantį, intriguojantį ir originalų technotrilerį.
Siužetas vartaliojasi irgi visaip kaip: tenka įsivilkti ir į kitų personažų kailius (beveik tiesiogine to žodžio prasme), na ir kaip gi be išdavysčių.
Johhny Silverhandas čia nustumiamas į šalį (beje, gana brutaliai – jis tiesiog kuriam laikui išjungiamas), tačiau vietoje jo atsiranda kitas skaitmeninis vaiduoklis: poniutė hakerė Song So Mi. Dar šalia ima sukiotis porelė specialiųjų agentų veteranų, tenka pakontaktuoti ir su jau minėtu nusikaltėlių baronu, ir su įspūdinga prancūzų dvynukų porele – žodžiu, įdomių ir spalvingų personažų čia netrūksta.
Gerai padirbėta ir su naujų vietų, erdvių, jų atmosferos kūrimu. Kadaise Šunmiestis (žinoma, tada dar taip nevadintas) buvo numatytas kaip turčių rajonas, bet dėl tam tikrų priežasčių taip ir liko iki galo nepastatytas, tad čia stūkso daug kadaise ambicingų, tačiau dabar apleistų, niūrių erdvių (vaizdas truputį primena posovietinį pasaulį, tik su vakarietiška ar gal net retrofuturistine architektūra).
Žinoma, yra ir kontrastų – viduryje žibantis ir lazeriu į dangų plieskiantis Sunkiųjų Širdžių (Heavy Hearts) naktinis klubas, kurio prieigose stoja blizgantys šešiaračiai limuzinai, o viršuje, auksu ir Egipto motyvais tviskančiuose apartamentuose gyvena vienas paslaptingesnių „Cyberpunk 2077“ personažų Mr. Hands, „Phantom of Liberty“ pirmąkart parodantis veidą (na, ir visą kūną).
Na o jei kas paprašytų išvardinti man tris didžiausią įspūdį palikusius muzikinius pasirodymus, kuriuos teko stebėti savo akimis, tai nurodyčiau tokius: Bruce Dickinson 1998-aisiais, Steve Vai 2005-aisiais ir Lizzy Wizzy 2077-aisiais. Nes „Phantom Liberty“ patenki ir į fantastišką virtualios, visiškai chromu virtusios ateities dainininkės pasirodymą, kuriame atliekama tegul ir vienui vienintelė daina – BET UŽTAT KAIP!
Būtent taip, manau, turės atrodyti ateities koncertai, jei kažkas dar norės sudominti, pritraukti ir išlaikyti publiką. Hologramos, antigravitacinis šou ir chromu blizgantys dalykai.
Žinoma, yra ir naujų automobilių (nors pastarųjų gal kiek ir daugiau norėtųsi), ginklų, implantų, o taip pat įvesta ir papildoma Relikto (to daikčiuko, kuris yra įstrigęs pagrindinio personažo galvoje) galimybių sistema, gerokai palengvinanti žaismą. Be to, atsiranda galimybė kovoti iš automobilių (bet jei atvirai, nesakyčiau, kad itin vykusi).
Tad apibendrinant – „Phantom Liberty“ yra įtraukiančio ir puikiai sukalto siužeto, intensyvaus veiksmo ir blizgančio chromo viesulas, įsukantis jau ir taip nuobodžiauti neturintį kada „Cyberpunk 2077“ žaidėją. Beje, „Fantominę laisvę“ galima žaisti paraleliai įprastam „Cyberpunk 2077“ – tai yra, pakaitomis imtis tiek plėtinio, tiek originalaus žaidimo misijų. O kai kurios plėtinio misijos net ir išveda už Šunmiesčio ribų.
Ar 30 eurų kaina atitinka gaunamo turinio kiekį bei kokybę? Tikrai taip. Priešingai nei originalaus „Cyberpunk 2077“ atveju, „Phantom Liberty“ išleistas tikrai puikiai nupoliruotas bei stabilus. O nebandžiusiems originalaus žaidimo – ar bandžiusiems seniau nei prieš metus – labai rekomenduoju vėl jį išbandyti: pokyčiai milžiniški ir tikrai geri.
