Kita priežastis – žaidimo kūrėjai. Jei kas ir gali sukurti itin autentišką bei artimą originaliam kūriniui Stanislavo Lemo romano ekranizaciją žaidimo pavidalu, tai tik jo tautiečiai, kurie žino, ką daro. Taigi, kas laimi „The Invincible“ kovoje – to paties pavadinimo knyga ar pagal ją sukurtas žaidimas?
„The Invincible“ prasideda mūsų atsibudimu nepažįstamoje planetoje, tiesiai ant jos paviršiaus. Netrukus suprantame, kad valdome astrobiologę Yasną, o su mumis kontaktą iš erdvėlaivio palaiko astrogatorius Novikas. Čia verta išskirti, kad nors kūrėjų studija iš Krokuvos „Starwind industries“ ir ištikimai sekė Stanislavo Lemo romano pėdsakais, visgi tam tikrų kūrybinių nuokrypių jie padarė.
Galbūt šie pokyčiai tikslingi – pavyzdžiui tam, kad skaitę romaną vis tiek galėtų naujai įsitraukti į šią istoriją, o gal visi nuokrypiai buvo priimti siekiant žaidimą padaryti labiau įtraukų. Šiaip ar taip, kūrėjai į „The Invincible“ pasakojimą įnešė naują veikėją Yasną, kurią ir valdome, taip pat visą pasakojimą pradeda nuo jau įgrisusia kliše tapusios amnezijos – mūsų valdoma veikėja nieko nepamena ir mes drauge su ja turime po gabalėlį atkurti jos prisiminimus, o tada – įminti ir pagrindinę žaidimo paslaptį.
Tiems, kas dar neskaitė romano, šis žaidimas tikrai turėtų pasirodyti intriguojantis, nes žaidžiant visą laiką įtampą kurs nežinomybė ir centrinė paslaptis. Tiems, kas knygą skaitė – pagrindinė paslaptis bus aiški, tačiau turėtų pasirodyti įdomios kūrėjų interpretacijos ar priimti kūrybiniai sprendimai. Taip pat pats pasaulis, kurį skaitant tenka įsivaizduoti mintyse, o žaidžiant – matyti nupieštą ir atmosferiškai įtraukiantį savo įspūdingu perteikimu bei estetika. Taigi, kaip bebūtų – žaidimas subalansuotas tiek skaičiusiems knygą, tiek apie ją net negirdėjusiems. Tiesa, pastariesiems, visgi, įspūdis gal bus didesnis – bet pažaidus tikrai verta perskaityti ir knygą.
Skaitantiems apžvalgą ir svarstantiems, kas tai per žaidimas, verta iš karto atidengti likusias kortas: tai – atmosferinės kosmoso vaikštynės. Ne, čia nebus veiksmo, nebus kažkokių intensyvesnių žaismo elementų ar galvosūkių. Tiksliau, bus keli, tačiau tokie menki, kad jais neverta teisinti šio žaidimo pretendavimo į kokį nors kitą žanrą.
„The Invincible“ galima pavadinti intelektualams subalansuota kelione į retrofuturistinį kosmosą, o žaismo sąvoką pakeisti patyrimine stimuliacija. Kodėl šis žaidimas – intelektualams? Pirmiausiai tuo, kad veiksmo nebuvimas reiškia tai, jog niekas žaidime nebandys kovoti dėl mūsų dėmesio. Įsitraukti ir gilintis turėsime patys, savarankiškai. Antras aspektas yra tai, kad be nuolatinio vaikščiojimo bei planetos tyrinėjimo čia nuolat vyks pokalbiai tarp pagrindinių personažų.
Nors iš viso veikėjų žaidime yra daugiau nei du, liūto dalį dialogų sudarys būtent pokalbiai tarp Yasnos ir Noviko. Taigi, tai turėtų būti raudona arba balta vėliavėlė jums priklausomai nuo jūsų pačių – jei mėgstate praleisti visus dialogus žaidime tai šiame jų teks klausytis net daugiau nei kituose panašiuose žaidimuose. O jei dialogus ir veikėjų tarpusavio santykius narstyti mėgstate – tuomet čia tikrai gausite veiklos.
Toliau – aplinkos ir vizuali žaidimo pusė. Kūrėjai, kuriems „The Invincible“ yra debiutinis žaidimas, dalindami interviu sakė, kad šį kūrinį didele dalimi pasirinko dėl jo aplinkų bei planetos aprašymų. Matyti, kad kūrėjai tikrai turėjo gerą įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti knygoje aprašyta Regis III planeta, nes čia detalumas ir atmosfera ima viršų. Nesvarbu, ar tyrinėsime plyną planetos paviršių, ar pateksime į audrą, visur pirmu smuiku groja vaizdai ir aplinkos detalės. Tai tikrai taps žaidimu, kurio aplinkas ar atskirus vaizdus norėsis įsiamžinti ekrano paveikslėliuose, o pati „The Invincible“ atmosfera, aplinkos tikrai gali sugrįžti sapnų pavidalu. Įspūdinga, kad kūrėjai, susikūrę tokį detalų knygos pasaulio įsivaizdavimą, sugebėjo jį taip preciziškai atkurti savo žaidime. Taigi, „The Invincible“ vertas jūsų laiko investicijos vien dėl to.
Kitas aspektas, kuris gali pasirodyti įdomus mokslinės fantastikos gerbėjams – retrofuturizmas. „The Invincible“ žaidimas yra paremtas retro stilistika, todėl visi kosminiai laivai, prietaisai, kuriais naudojasi veikėjai, taip pat apranga ir skafandrai yra būtent tokie. Tad modernių mokslinės fantastikos žaidimų ir filmų fone „The Invincible“ retrofuturizmas atrodo gana šviežias. Įdomūs tiek prietaisai, kuriais turėsime tyrinėti arba skenuoti aplinką, tiek ir transporto priemonės, kurias žaidime mums leidžiama pavairuoti nelygiais planetos paviršiais.
Nors čia ir nebus veiksmo, bet, galima sakyti, kūrėjai išlaiko tam tikrą balansą tarp veiklų – tai nebus vien nuolatinis dialogas tarp dviejų veikėjų, tačiau mes nuolat keliausime iš vieno taško į kitą, o tarpuose turėsime įveikti įvairias kliūtis ar atlikti užduotis. Taip pat žaidime kūrėjai meistriškai išlaiko intrigą – čia niekada nebus momentų, kai pasidarys nuobodu, kai nukris žaidimo tempas ar staiga viskas taps nuspėjama – „The Invincible“ iki pat pabaigos įstengia būti bent keliais žingsniais priekyje.
Ar žaidime yra trūkumų? Didžiausias trūkumas gali būti nebent tai, kad „The Invincible“ yra tikrai nišinis. Pirmiausiai todėl, kad ne visiems patinka vaikščiojimo simuliatoriai, net jei jie labai vizualūs. Kitas momentas – mokslinė fantastika, kuri yra gan apkrauta terminais bei paaiškinimais, o taip pat perkošta būtent per retrofuturizmo prizmę.
Šie aspektai irgi yra tarp tų, kurie gali patikti ne visiems. Kita vertus, jei viskas, skaitant apžvalgą, atrodo sava ir įdomu, žaidimas tikrai prikaustys jūsų dėmesį ir yra vertas piniginės investicijos. Jo trukmė, ypač turint omenyje žaismą, yra standartinė – apie 6–7 valandas žaidimo įveikimui, o jau įveikus bus galimybė pabandyti gauti skirtingas pabaigas. Taip pat „The Invincible“ eigoje mūsų laukia mažiausiai keli pasirinkimai, iš kurių vienas visiškai pasuka istorijos eigą kita linkme ir kuriuo kūrėjai stengiasi įtikinti mus žaisti žaidimą dar kartą ir padvigubinti prie jo praleistų valandų skaičių.
Sukant link apibendrinimo ir kalbant visiškai atvirai, šis žaidimas tikrai vertas tiek laiko, tiek piniginių investicijų. Čia turime tikrai įdomią mokslinės fantastikos istoriją, kurią parašė vienu geriausių fantastų laikomas lenkų autorius Stanislavas Lemas. Taip pat turime ir tikrai kokybišką personažų įgarsinimą, kuris leidžia labai susitapatinti su pagrindiniais veikėjais bei įsijausti į jų būsenas. Šiuo aspektu žaidimas „The Invincible“ yra artimas ir panašus į tokių žaidimų karaliumi laikomą „Firewatch“. Galiausiai, jausmas žaidžiant žaidimą tuo pat metu lyg skaityti knygą – gana unikalus ir „The Invincible“ jį tikrai perteikia. Tad, jei tokia patirtis atrodo įdomi, o iš kompiuterinių žaidimų nesitikite vien įtraukaus žaismo – šį lenkų debiutą išbandyti tikrai verta.
