Tokie incidentai kelia didelį pavojų chaotiškuose mūšio laukuose, nes siekdami išvengti priešo smūgių pilotai skrenda taip žemai, kad rizikuoja būti numušti savo bendražygių.
Tą dieną „Suchoj“ pilotai žinojo, kad skrenda virš aktyvių daugkartinių raketų paleidimo sistemų baterijų. „MLRS veikia“, – vienas pilotas pranešė kitiems. Tačiau raketų paleidimo įrenginio įgula, matyt, nematė greitai skrendančių „Su-25“.
„Grad“ paleido 122 milimetrų raketas tuo metu, kai „Su-25“ skriejo pro raketų sistemą – naikintuvas praskrido tiesiai po raketomis.
Orlaivių ir artilerijos saugumui užtikrinti reikia nuolatinio budrumo. JAV ir sąjungininkų ginkluotosios pajėgos „dekonfliktuoja“ mūšio laukus, nubrėždamos įsivaizduojamą liniją – „ugnies paramos koordinavimo liniją“ – priešais sausumos pajėgas, už kurios sausumos pajėgos neturėtų šaudyti raketomis ir haubicomis.
Bet kokie orlaiviai, skrendantys šios ugnies paramos linijos ribose, ypač artimos oro paramos atakos lėktuvai, turi koordinuoti savo veiksmus su sausumos pajėgomis, dažnai per fronto dispečerį ant žemės – kad būtų užtikrinta, jog artilerija nustos šaudyti, kai lėktuvai bus virš jos.
Tai yra pavojinga. Ne veltui JAV ir sąjungininkų pajėgos steigia sudėtingus oro operacijų centrus ir rengia oro kontrolės specialistus.
Rusijos pajėgoms tai sekasi ne taip gerai. „Viena iš sričių, kurioje [oro pajėgos] per visą karą beveik visiškai nesugebėjo būti veiksmingos... yra dinamiškos artimos oro paramos teikimas Rusijos daliniams mūšio lauke“, – pavasarį padarė išvadą analitikas Justinas Bronkas.
Iš vos neįvykusio raketos ir „Suchoj“ susidūrimo panašu, kad nuo to laiko rusai nepagerino oro ir žemės veiksmų koordinavimo, rašo „Forbes“.
