Tyrimams vadovavo Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas, generolas Vladas Nagevičius (1880–1954), įvedęs unikalią karišką tvarką. Tai, ką mokslininkai rado piliakalnyje, buvo taip įdomu, kad išvysti savo akimis kuršišką slėpinį atvyko pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona (1874–1944).
Ištisas kompleksas
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose kuršių Impilties pilis paminėta 1253 m. balandžio 4 d., Pietų Kuršo padalijimo akte. Vyskupo Henriko dokumento XIV a. nuoraše lotyniškai ji įvardyta kaip Empilthen ir priskiriama archajiškai kuršių Duvzarės (lot. Douzare) žemei. Manoma, kad ši pilis buvo minėtos žemės administracinis ir karinis centras.
Iki mūsų dienų išliko įspūdingas, labai savitos formos (primena amfiteatrą) piliakalnis, įrengtas dešiniajame patvenkto Įpilties (Juodupio) upelio krante. Nuo aukštų, žiedu pilies aikštelę juosiančių pylimų atsiveria nuostabi panorama į Senosios Įpilties kaimą, Šventosios slėnius (iki sienos su Latvija – vos puskilometris).
Būtų nuodėmė nepaminėti, jog Senosios Impilties (Įpilties) piliakalnis – tik didžiulio, per 200 ha užimančio archeologinio komplekso su gyvenvietėmis, kapinynu, šventvietėmis karūna.
Už 350 m į šiaurės rytus stūkso dar vienas piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu, šalia kurio – mitologinis akmuo ir stebuklingu laikomas šaltinis. Už gero kilometro nuo šios vietos į rytus – kuršių šventvietė Alkos kalnas, ant kurio 1924 m. pastatytas medinė koplyčia.
Latvijos pasienyje esančiuose miškuose, 1,5 km nuo Senosios Impilties piliakalnio į šiaurės vakarus glūdi trečiasis labai paslaptingas piliakalnis, vadinamas Karių kalnu.
Sukilėlių lizdas
Vieta, kurioje stovėjo prieš 770 metų Empilthen įvardyta kuršių pilis, tyrėjų dėmesio sulaukė ne tik dėl įspūdingos išvaizdos: tai buvusi istorinė kuršių sukilimo 1263 m. vieta. Antroji pilis, kurią sunaikinus Kretingos pilį ir išžudžius jos gyventojus, puolė įsiutintas Livonijos ordinas.
„Magistras (Livonijos ordino magistras Verneris von Breithausenas – aut. past.) Kurše sugriovė dvi pilis, būtent: Kerteno (Kretingos) ir Ampilties (Impilties) ir ten abiejų lyčių žmones, visus ten buvusius, sudegino“, – rašoma 1278–1279 m. Livonijoje gyvenusio Hermano iš Vartbergės „Livonijos kronikoje“. XIII a. parašytoje „Eiliuotoje Livonijos kronikoje“ pateikiama kiek daugiau faktų: „Arti buvo dar viena pilis, / Jos vardas buvo Impiltis. / Jos žmones nerimas apėmė, / Tuomet iš čia jie pasitraukė / Ir į Lietuvą patraukė.“
Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas 2017 m. laikraštyje „Švyturys“ publikuotame straipsnyje pažymi, jog po Durbės mūšio 1260 m. kuršiams atsimetus nuo krikščionybės ir sukilus, Impiltis tapo viena iš svarbiausių sukilėlių pilių, o trumpos žinutės viduramžių metraščiuose yra iškalbingos. „Atskleidžia 1263 metais įvykusią Impilties tragediją. Ji liudija, kad pilies įgulą sudarė samdiniai, tikriausiai kuršiams į pagalbą atvykę sukilimą rėmę žemaičių kariai. Matydami, kad neatsilaikys prieš daug gausesnes kryžiuočių pajėgas, jie pilį su jos gynėjais ir gyventojais paliko likimo valiai ir pasitraukė į Žemaitiją (Lietuvą).
Pasilikę kuršiai nepajėgūs buvo vieni atremti kryžiuočių, kurie ją nesunkiai užėmė, išžudė gynėjus ir beginklius gyventojus, o pilį sudegino. Manoma, kad jaunos moterys su vaikais buvo paliktos gyvos, nes juos kryžiuočiai vertino kaip karo grobį ir išsivesdavo su savimi. Moteris paversdavo vergėmis ar beteisėmis tarnaitėmis vokiečių pilyse ir šeimose, o vaikus auklėjo ir mokė vokiečių aplinkoje, ugdė iš jų karius ir tarnus Livonijos ordinui“, – įžvalgomis dalijosi istorikas.
Generoliškai
Galimai labai aiškios indikacijos apie kovas ir lėmė generolo V. Nagevičiaus pasirinkimą 1933–1934 m. vasaros mėnesiais organizuoti archeologines ekspedicijas į Senosios Impilties piliakalnį. Archeologas jau buvo įgijęs neįkainojamos patirties 1931–1932 m., kai labai sėkmingai tyrinėjo žymųjį 853 m. švedų vikingų antpuolį patyrusį Apuolės piliakalnį. Tai, kaip darbus organizuodavo Kretingoje gimęs ir joje 1995 m. perlaidotas (mirė JAV, Klivlende) vienas atkurtos Lietuvos valstybės kariuomenės architektų V. Nagevičius, negali nedaryti įspūdžio. Tvarka buvo sukarinta, kiekvienas žinojo savo vietą, pareigas, o vadyba ir net viešieji ryšiai – ištobulinti.
Generolo komandoje buvo karininkai ir kariai, geodezininkas, geologas, topografas, studentai technikai, fotografas (aviacijos viršila) ir kino operatoriai (lietuviai bei vokiečiai), vairuotojas, dailininkas-modeliuotojas, darbininkai iš Šventosios uosto ir apylinkių. Kasinėjimų dienyną vedė Žemės ūkio akademijos Geodezijos katedros asistentas. Vienu metu piliakalnyje triūsė nuo 7 iki 18 ar net 24 darbininkų ir karių.
„Kareiviai apsigyveno pas Impilties ūkininką Urboną. Maitinosi pas Šaukliną ir Grimpedį, kur šeimininkė gamino jiems pusryčius, pietus ir vakarienę. Už mitybą suderinta mokėti po 10 litų savaitei (iš pulko gaunama po 15 litų kiekvienam kareiviui savaitei). Šoferiui (vairuotojui – aut. past.) 5 litai valgiui per dieną“, – rašoma 1934 m. „Lietuvos aide“. Apie 30 arų piliakalnio aikštelėje buvo pasatytos dvi palapinės: viena – darbininkams, kita – mokslininkams ir kariams. Darbininkai keldavosi ir darbą pradėdavo 5.30 val., kariai – 6.30 val. Nauja kasinėjimų diena prasidėdavo iškilmingu Lietuvos Trispalvės pakėlimu ir nuleidimu 20 val. baigus darbus.
„Dienos darbą pabaigę, iškilmingai pagiedojus tautos himną ir maldą, kasėjai dar lenktynių eidami perbėga didįjį pylimą ir nuo pilies nusileidę skirstosi aplinkiniame sodžiuje“, – rašė tuometė spauda. O pats generolas apibūdintas taip: „Aukšta gumbuota lazda pasirėmęs vadovas budriai seka kasėjus, matuotojus, valytojus ir kitus specialistus, kur reikia juos pasišaukdamas, pasitardamas, užjausdamas ar pabardamas.“
Vikingai ir tunelis
Per du kasinėjimų sezonus ištirtas arti 1 000 m2 plotas (planavo 1 300 m2). Archeologinių tyrinėjimų metu, padarius skersinius pylimų ir aikštelės pjūvius, piliakalnyje rasti ne vienos epochos kultūriniai sluoksniai nuo II iki XIII a. Aptikti akmeniniai ir mediniai grindiniai, pilies sienų fragmentai, apie pilies sudeginimą liudiję anglių sluoksniai, sudegę grūdai, puodų šukės, žalvarinės apyrankės, kirvis, žalvarinė bei geležinė adatos, geležiniai peiliai, molinis audimo staklių pasvaras ir kt. Rastos ir vilyčios, kaip strėlgalius tarpukariu vadino lietuviai. Pastarieji – įdomūs, nes buvo vikinginio laikotarpio, datuojami X-XI a. ir skandinaviško tipo (Creutz, 2003; Kazakevičius, 2004).
Ne veltui 1933 m. rašyta, kad „dar gen. Nagevičiui būnant Švedijoje, archeologų suvažiavime, neoficialiai išsišnekėjus su Švedijos kronprincu, žinomu arkeologu (Gustavu VI Adolfu – aut. past.), ir priminus apie apsilankymą Lietuvon, kronprincas sutikęs“.
Tačiau didžiausią susidomėjimą ir net prezidento A. Smetonos, susisiekimo ministro Jokūbo Stanišausko, literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Latvijos paminklų valdybos direktoriaus, archeologo Janio Balodžio (išbuvo net 6 dienas) sulaukė aptiktas pilies vartų tunelis po didžiuoju pylimu. Tai buvusi iki šiol neregėta 8 m ilgio, 3 m pločio ir 1,8 m aukščio konstrukcija su ąžuolinių stulpų sienomis, grįsta akmeniniu grindiniu ir mediniais vartais.
LR Švietimo ministerijos lėšomis ir Krašto apsaugos ministerijos pagalba organizuoti tyrimai sulaukė ir didžiulio visuomenės susidomėjimo, buvo organizuojamos specialios ekskursijos, pasakojama apie tyrimus vietos ir netoliese esančio Darbėnų miestelio gyventojams. Iškalbinga statistika: 1934 m. rugpjūtį kasinėjimus savo akimis išvydo net 70 Klaipėdos Vytauto Didžiojo ir Spartesniosios gimnazijų moksleivių.
„Įpilties piliakalnis ryškiai parodo mūsų protėvių didelį darbumą ir ištvermę. Matyt kartkartėmis sudegintą pilį vis iš naujo atstato ir didina. Sugabena didžiulius akmenis pylimams sutvirtinti. Toks senas pilies amžius rodo ne čia ne tik nuo senų senovės buvus gyvenamą kraštą, bet ir svarbų strateginį, o gal ir kultūrinį punktą“, – 1934 rašė spauda.
