Šaltasis metų laikas, kai medžiai numeta lapus ir apnuogina, išryškina apžėlusių smėliakalnių siluetus – pats tinkamiausias metas pakeliauti ir patyrinėti vardines kopas.
Asmenybių kultas
Lietuviškojoje Kuršių nerijos dalyje pavadinimus turėjusių, juos tebeturinčių kopų galima suskaičiuoti arti pusšimčio. Dalis smėliakalnių vardų išliko tik senoviniuose žemėlapiuose, nugrimzdo užmarštin. Tai ypač pasakytina apie kopas, kurios tam tikromis epochomis išnaudotos siekiant įamžinti svarbias asmenybes.
Priešais Juodkrantės futbolo stadioną stūkso apie 50 metrų aukščio tankiai apžėlusi kopa, kuri pasirinkta pirmajam Lietuvos prezientui Antanui Smetonai (1874–1944) įamžinti. „Ypač gražiai pagerbė Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną jo 60 metų sukaktuvių proga Nerijos kopų žvejai: vieną gražiausią kalną Juodkrantėje pavadino Respublikos Prezidento Smetonos vardu. Kuo gražiausia padaira į visus kraštus, tačiau iki šiol jis mažai tebuvo lankomas, nes nebuvo patogaus susisiekimo. Dabar į kalną padaryti geri nauji laiptai ir suoleliai“, – rašoma 1934 m. laikraštyje „Lietuvos aidas“.
Išties A. Smetona Juodkrantėje lankėsi – tačiau trumpai ir ne poilsiaudamas. 1933 m. prezidentas iš Smiltynės automobiliu buvo atvykęs į apie 300 kūno kultūros pedagogų iš visos šalies subūrusią stovyklą „Sporūta“. Šio vizito užteko, kad kalnas būtų pavadintas šalies lyderio garbei.
Daug sunkiau randama į vakarus nuo Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios esančio kopų masyvo aukštuma, kuri XIX a. pabaigoje turėjo Kuršių nerija 1807–1808 m. keliavusios kultinės Prūsijos karalienės Luizės vardą (vok. Luisenhöh), tačiau neilgai. XX a. pradžioje šios kopos pavadinimas jau pakeistas į Dviaukštę kopą (vok. Zweistöckige Düne).
Net kelios aukštumos paženklintos svarbių asmenybių vardais vadinamojo Raganų kalno (skulptūrų ekspozicijos) kopų masyve. Pačioje pažintinio tako pradžioje, kairėje stūkso Wilhelmshöhe – galimai Vokietiją suvienijusio imperatoriaus, kaizerio Wilhelmo Didžiojo (1797–1888) vardu XX a. pr. pavadinta kopa.
Pastarosios aukščiausioji, prieš šimtmetį gelsvomis žolėmis apžėlusi pietinė dalis vadinta Šviesiaplauke Ieva (vok. Blonde Eva). Tačiau spėjama, jog šis vardas – iškraipytas: tikrasis sumanymas buvo įamžinti vieną garsiausių Kuršių nerijos kopų apželdintojų Franzą Ephą (1828–1904). Juoba kai būtent tokį kopos pavadinimą (vok. Ephaberg) savo 1960 m. išleistoje knygoje „Die Kurische Nehrung in 144 Bilderns“ pateikia Martinas Kakies.
Ten, kur Raganų kalne įsikūręs medinis slibinas – Tilžėje veikusios ir Prūsų Lietuvos kultūros paveldą puoselėjusios Lietuvių literatūros draugijos nario Alberto Schlieckmanno garbei pavadinta aukštuma. O ties velnio skulptūra – Alberto aukštuma (vok. Albrechtshöhe), kuriai XX a. pr. vardas duotas galbūt taip įamžinant jauniausiąjį karalienės Luizės sūnų princą Albertą (1809–1872).
36,5 m aukščio vadinamąjį Hageno kalną mato visi, besikeliantys į Smiltynę iš Naujosios perkėlos Klaipėdoje. Friedrichas Ludwigas Hagenas (1797–1884) buvo Prūsijos inžinierius, vienas iš Kuršių nerijos apželdintojų vadovų, svariai prisidėjęs prie kopų sutvirtinimo augalais šiaurinėje pusiasalio dalyje. Jo vardu kopa žymima jau 1919 m. žemėlapyje, o 1936 m. Klaipėdos krašto gyventojai ant aukštumos pastatė akmeninį obeliską. Jis išliko iki šių dienų.
Nerijoje yra ir tokių kopų, kurios pavadinimus gavo kuriant turistinius maršrutus kurortinės epochos aukso amžiuje, ir jų kilmę dabar jau sunku išsiaiškinti. Pavyzdžiui, Nidoje yra aukštumos, pavadintos Editos (vok. Edith‘s Hügel), Radkės (vok. Radtkeblick), Helenos (vok. Helenenhöhe) vardais.
Gyvūnų pėdsakai
Urbo kalną žino visi, nors kartą lankęsi Nidoje ir keliavę link švyturio. Ši kopa kadaise buvo pustoma, judėjo į rytus ir grasino praryti dabartinę Nidą – tačiau buvo sustabdyta XIX a. pabaigoje ją apsodinus pušaitėmis. Ši aplinkybė susijusi su viena iš versijų, kodėl kalnas pakrikštytas Urbo vardu: nuo žodžio „urbti“, t. y. smėlyje gręžti duobutes sodinukams.
Urbia olas ir lapės, itin mėgstančios tai daryti kopų šlaituose – tad smailiasnukių veikla taip pat galėjo padaryti įtaką kopos vardynoms.
Kuršių nerijoje įvairių gyvūnų pėdsakus vietovardžiuose rasime gana dažnai. Aukščiausias Nidoje (58 m) – Angių kalnas. Jis (Ango Kalns) pažymėtas dar 1834 m. žemėlapyje ir audrina fantaziją dėl asociacijų su vienintele Lietuvoje nuodinga gyvate. Žalčiai pusiasalyje gyvena, tačiau angių čia nesutiksime. Lakios vaizduotės gyventojai šią Nidoje esančią aukštumą taip pavadino dėl buvusių serpentinų: vingiuotų, besirangiusių ir tarpusavyje besijungusių takų.
Meškų Kuršių nerijoje taip pat nerasime, bet galima užkopti į Meškos galvos kalvą. Šio kalno pavadinimas – labai senas, žymimas dar XVIII a. žemėlapyje (vok. Bären Berg – meškų kalnas). Jis pūpso į šiaurę nuo Alksnynės viensėdžio ir kažkam iš tolo priminė pasišiaušusią, plaukuotą, rudą lokio nugarą. Kaip ir Lapnugario kopa šiauriau Juodkrantės.
Tokie pavadinimai – savotiškas praeities reliktas, mat iki apželdinant smėliagūbrius pušaitėmis ant jų vešėjo įvairūs rusvi varpiniai, smėliamėgiai augalai. Šis vaizdas vietiniams priminė žvėrių kailį.
Mįslingos į pietus nuo Juodkrantės dunksančio Avikalnio, arba Avių kalno krikštynos. Pagal vieną iš versijų, gyventojai kopai davė tokį vardą, nes žvelgiant nuo Kuršių marių pusės jo kontūras priminė avies galvą.
Juodkrantės pietinėse prieigose yra ir Garnių kalnas – nes garniai į jį dar prieš šimtmetį atsikraustė iš buvusios savo kolonijos gyvenvietės šiaurėje po to, kai ją užėmė kormoranai.
Raganos ir uošvė
„Kopiame į „Raganų kalną“. Kaip ant delno didinga jūra, tolumoje Klaipėdos fabrikų kaminai“, – 1938 m. laikraštyje „Vakarai“ savo įspūdžiais iš kelionės į Juodkrantę dalijosi moksleivis Ašvutis. Tikrasis Raganų kalnas (vok. Blocksberg) susijęs su Valpurgijos naktimi ir stūkso minėto kurorto šiaurėje, ant jo įrengtas švyturys.
O muziejumi paverstas rašytojo Thomo Manno (1875–1955) namas Nidoje (Skruzdynėje) pastatytas ant kopos, turinčios pikantišką kilmės istoriją. Uošvės kalnas – pasakojama, kad prieškariu smalsios moterys iš aukštai žiūrėdavusios į pamarį, lėtai vandenyje siūbuojančias valteles. Mat jose slaptus pasimatymus rengdavę įsimylėjėliai, tad „uošvienėms“ būdavę labai įdomu, kas su kuo susitikinėja ir ką tose valtelėse veikia.
Nidos apylinkių puošmena ir smėliakalnių karalienė – Sklandytojų kopa: vienintelė lietuviškojoje nerijos dalyje likusi kadaise siaubą kėlusių „keliaujančiųjų kopų“ palikuonė. Smėliakalnis buvęs vienas aukščiausių apylinkėse (XX a. pradžioje siekė apie 70 m, o dabar belikę vos apie 50 m) ir pavadinimą gavęs dėl sklandytojų, kurie nuo jos leisdavosi 1933–1939 m. (veikė Nidos sklandymo mokykla).
Aukščiausia (67,2 m) nerijoje – Vecekrugo kopa į pietus nuo Preilos. Pavadinimas šifruojamas taip: „vece“ kuršininkų kalba reiškia „senas“, o „kruogs“ – „smuklė“. Tiesa, jokiuose senuosiuose žemėlapiuose nei ant šios kopos, nei jos papėdėje smuklė nepažymėta.
Užtat ties Senąja perkėla rymanti Smėlio karčemos (vok. Sandkrug) kopa Smiltynėje (vok. Sandkrug) aiškiai byloja apie ant jos buvusią maitinimo ir nakvynės įstaigą. Iki 1945 m. ant šios kopos veikė restoranas, sudegintas ankstyvuoju pokariu.
Ne visų kopų pavadinimai taip lengvai šifruojami: vienas mįslingiausių – Geležinė Ramybė. Šis medžiais apžėlęs smėliakalnis pūpso priešais Gintaro įlanką Juodkrantėje. Spėjama, kad vardo kilmė sietina su XIX a. veikusių gintaro kasyklų uosteliu ir jose besiglaudusiomis geležinėmis, garo varikliais varomomis žemkasėmis – veikdamos jos kėlė didžiulį triukšmą. Galbūt kažkas nurimus darbams užlipo pasižiūrėti į marių panoramą ir sugalvojo kopą pavadinti „geležine ramybe“.
Tai – tik keletas štrichų, bandant parodyti, koks įvairus ir įdomus yra Kuršių nerijos kraštovaizdis. Vardinių kopų esama daug daugiau – ir visi pavadinimai kažką reiškė, turi savo kilmės istoriją.
