Šios mažos monetos, vadinamos histamenon nomisma, pirmą kartą pasirodė apie 960 m. Vienoje jų pusėje pavaizduotas Jėzus, laikantis Bibliją, o kitoje – Bizantijos imperiją valdžiusių brolių Bazilijaus II ir Konstantino VII atvaizdai.
Vakarinė Romos imperijos dalis žlugo 476 m., o Bizantijos – arba Rytų Romos – imperija gyvavo dar tūkstantmetį.
Archeologai mano, kad moneta buvo nukaldinta maždaug 977–1025 m., valdant broliams. Tokia išvada padaryti remiantis trimis punktyrinėmis linijomis, apjuosiančiomis monetos apvadą – tai tuo laikotarpiu dažnai naudotas dizaino elementas. Artefakte taip pat yra du užrašai. Pirmajame, parašytame lotynų kalba, rašoma: „Jėzus Kristus, valdančiųjų karalius“, o antrajame, parašytame graikų kalba, – „Bazilijus ir Konstantinas, romėnų imperatoriai“, teigiama pranešime.
Tačiau tyrėjai nežino, kaip moneta atsidūrė ant kalno šlaito. Jie spėja, kad ji galėjo priklausyti Haraldui Hardradai, dar žinomam kaip Haraldas III, valdžiusiam Norvegiją 1045–1066 m. Prieš tapdamas valdovu, Haraldas III tarnavo Bizantijos imperatoriaus sargybiniu. Būdavo įprasta, kad sargybiniai gaudavo leidimą „apiplėšti rūmus po imperatoriaus mirties“.
Gali būti, kad ši moneta galiausiai buvo panaudota kaip Haraldo III kraičio dalis, kai jis vedė Kijevo kunigaikščio Jaroslavo (dar vadinamo Jaroslavu Išmintinguoju) dukterį. Moneta taip pat galėjo būti naudojama prekyboje.
Archeologai planuoja sugrįžti į kalnų vietovę 2024 m. ir atlikti tolesnius kasinėjimus.
Parengta pagal „Live Science“.
