Antisemitizmas: pagrindinės sąvokos ir istoriniai faktai, apibrėžiantys šią neapykantos pasaulėžiūrą

Visame pasaulyje vyksta solidarumo akcijos, palaikančios tiek Izraelį, tiek ir Palestiną. Daugelio šalių valdžia, žydų organizacijos ir žmogaus teisių gynėjai praneša apie ryškų antisemitizmo augimą. Vien spalį Berlyne į sinagogą metė butelį su padegamuoju skysčiu, Paryžiuje jauna žydaitė užpulta su peiliu, o ant jos buto durų buvo nupiešta svastika. Vienoje, Centrinių kapinių žydų dalyje įvyko gaisras, ant kapinių sienų irgi atsirado nacistiniai simboliai. Machačkalos mieste Rusijoje minia įsiveržė į oro uostą, kai ten atvyko reisas iš Tel Avivo – ir šūkaudami antisemitiškus lozungus, bandė šturmuoti lėktuvą. O kitame Rusijos mieste Nalčike buvo padegtas žydų kultūros centrą.

Iš vienos pusės, antisemitizmas – tik dar viena iš kelių jau esančių ksenofobijos formų, tačiau iš kitos – visiškai atskira rūšis. Jo istorija labai ilga ir labai kruvina. Jis daugiaveidis. Grupinės neapykantos priežastis ir mechanizmus besistengiantys suprasi mokslininkai ir filosofai neretai imasi tyrinėti būtent antisemitizmą.. Šiame straipsnyje leidinys „Signal“ glaustai pasakoja apie šiuolaikines antisemitizmo rūšis – idėjas, mitus ir prietarus, kuriais pagrįsta ši pasaulėžiūra.

Šiame straipsnyje surinkti terminai ir sąvokos, kuriuos žinant, galima geriau suprasti diskusijų apie antisemitizmą ir jo pasireiškimus kontekstą. Suprantama, tai toli gražu nėra išsamus sąrašas, o paaiškinimuose neatsižvelgiama į visus niuansus. Bet pradėti reikėtų nuo bendro apibrėžimo.

Antisemitizmas – žodis, kurį 1880 metais sugalvojo vokiečių agitatorius ir žurnalistas (o taip pat žydų sąmokslo teorijos šalininkas) Wilhelmas Marras. Jis pasiūlė „padaryti antisemitizmą oficialia valstybės politika“ – ir atimti iš žydų piliečių teises.

Dabar daugelis valstybių (tarp kurių ir Izraelis bei Vokietija) oficialiuose dokumentuose remiasi vadinamuoju darbiniu antisemitizmo apibrėžimu, kurį 2016 metais pasiūlė Tarptautinis Holokausto atminties aljansas (IHRA ). Sprendimą priimti šį apibrėžimą ESBO šalių lygiu savo laiku užblokavo Rusija.

Antisemitizmas – tai specifiškas požiūris į žydus, įgaunantis neapykantos ir priešiškumo formą. Retoriniai ir fiziniai antisemitizmo pasireiškimai gali būti nukreipti tiek į žydus, tiek ir į nežydus, jų turtą, institucijas, religinius objektus ir taip toliau.

Darbiniame apibrėžime taip pat nurodomi „pagrindiniai dabartinių antisemitinių ideologijų požymiai“. Štai jų sąrašas, nes be to neįmanoma paaiškinti, kodėl pasaulyje nesutariama, kas yra antisemitizmas. Štai jie:

2021 metais daugiau nei 350 ekspertų pristatė alternatyvų apibrėžimą – Jeruzalės deklaraciją apie antisemitizmą. Joje didele dalimi pakartojama darbinis IHRA apibrėžimas – bet su viena esmine išimtimi: antisemitizmu laikoma ne bet kokia Izraelio valstybės kritika, o tik dehumanizuojanti, paremta išankstiniu nusistatymu ir kolektyvinės atsakomybės idėja.

Siekiant atskirti sąžiningą Izraelio kritiką nuo antisemitizmo, įtakingas Izraelio politikas Natanas Šaranskis dar šio amžiaus pradžioje pasiūlė „ZD testą“. Kritika tampa antisemitiška, jeigu joje yra šalies demonizacijos (neva jos vienintelis tikslas – kam nors pakenti), jos delegitimizacijos (jos egzistavimo teisės neigimas) elementai arba „dvigubi standartai“ (pavyzdžiui, jeigu kritikas pripažįsta tik izraeliečių įvykdytus žmogaus teisių pažeidimus, bet ne palestiniečių).

Prieš tęsiant reikia patikslinti, kas yra antisemito neapykantos objektas, teigia „Signal“. Anot leidinio, čia viskas labai sudėtinga, nes „semitai“, „žydai“, „judėjai“ ir „izraeliečiai“ – susijusios, bet tapačios sampratos.

Semitai – griežtai tariant, kalbantys semitų šeimos kalbomis. Stambiausios – arabų (gimtoji maždaug 250 milijonų žmonių) ir amharų (valstybinė Etiopijos kalba, gimtoji daugiau, nei 30 milijonų žmonių). Tai pačiai kalbų šeimai priklauso ir hebrajų kalba. Tai valstybinė Izraelio kalba – ja kalba daugiau nei devyni milijonai šalies piliečių. Tuo tarpu gimtoji (pirma išmokta) ji yra daugiausiai sabrams – Izraelyje gimusiems ir išaugusiems žydams (jų yra apie 5 mln.).

Sąvoka „semitai“ Europoje (visų pirma, Vokietijoje), atsirado XVIII amžiaus gale ir paplito XIX. Iš pradžių tai buvo ne lingvistinė, o „etninė“ ar netgi rasinė sąvoka: manyta, kad šiuolaikiniai žydai ir arabai kilo iš kažkokios senovinės tautos, vadinamųjų semitų (nuo biblinio Simo, vieno iš Nojaus sūnų, vardo) – ir išlaiko kai kuriuos jos papročius, tikėjimus ir paveldimus požymius. Tuometiniai Europos žydai daugiausiai kalbėjo jidiš – indoeuropiečių šeimos germanų grupės kalba. Hebrajų kalba buvo jų religijos kalba.

Tada, XIX amžiuje, europiečiai kasdienėje aplinkoje semitais pradėjo vadinti daugiausiai žydus, nes šie (kitaip, nei arabai) gyveno su jais, greta. Termino „antisemitizmas“ autorius Wilhelmas Marras žodį „semitai“ naudojo būtent „rasine“ (jo nuomone) reikšme (žr. rasinis antisemitizmas). Yra ir terminas „judofobija“ (nuo vokiškos Jude – „žydas“, „judėjas“), sukonstruotas taip pat, kaip ir „homofobija“ ir panašiai. Dabar jis gerokai mažiaus paplitęs.

Judėjai – judaizmo išpažinėjai. Daugumoje kalbų religinė sąvoka „judėjai“ ir etninė „žydai“ seniai susiliejo. Tauta vadinama „judėjais“: angliškai – Jews, vokiškai – Juden, prancūziškai – Juifs, ispaniškai – Judíos, arabiškai – يهود, (jehud), o ir hebrajų kalba – יהודים (jegudim). Žodis „žydiškas“ tose kalbose atitinkamai – Hebrew, hebräisch, Hébreu, Hebreo, العبرية (al-eibrija), עברי (ivri) labiausiai taikomas būtent kalbai.

Rusų kalboje sąvokos „judėjai“ ir „žydai“ skiriasi – nors vienas su kita labai tampriai asocijuojasi

Kai kuriose slavų kalbose žodis „judėjai“ taip pat naudojami kaip tautos pavadinimas ir tai atrodo maždaug taip: Żydzi lenkiškai, Židé čekiškai. Kadaise rusų, ukrainiečių ir baltarusių kalbose irgi taip buvo. Tačiau pastaruosius maždaug 150 metų šis žodis rusų, ukrainiečių ir baltarusių kalbų kontekste skamba itin įžeidžiamai ir absoliučioje daugumoje atvejų byloja, kad jo naudotojas – ksenofobas ir antisemitas.

Žydai – smarkiai supaprastinant, yra dvi pagrindinės šiuolaikinės kilmės versijos. Abiejų šalininkai neretai vienas kito atžvilgiu būna itin priešiški.

Pirma versija – monogenezė, tai yra, kilmė iš vieno šaltinio. Pagal ją, visi žydai – palikuoniai tautos, kuri maždaug prieš 3000 metų atsirado Izraelio Žemėje (ji ir Pažadėtoji žemė, ji ir Šventoji žemė, ji ir istorinė Palestina), kalbėjo ypatinga kalba (senąja hebrajų, šiuolaikinės hebrajų kalbos pirmtake), išpažino ypatingą religiją (judaizmą), turėjo savo valstybę su sostine Jeruzalėje ir sukūrė Senąjį testamentą. Ši tauta vadino save „Izraelio sūnumis“ arba „Izraelio tauta“ (pagal Senojo testamento patriarcho Jokūbo-Izraelio vardą).

Dėl karų (labiausiai dėl karų su Naująja Babilono karalyste VI a. pr.m.e ir su Romos imperija I-II a.) didžiuma Izraelio tautos turėjo palikti Pažadėtąją žemę ir apsigyventi nuo Irano iki Ispanijos. Bet tikėjimą ir identitetą išsaugojo, ir nenustojo svajoti sugrįžti. XIX amžiaus gale atsirado sionizmas – judėjimas, siekiant issujungti Izraelio tautos palikuonis istorinėje gimtinėje. Izraelio valstybė buvo paskelbta 1948 metų gegužės 14 dieną.

Antroji versija – poligenezė, tai yra kilmė iš daugelio šaltinių. Remiantis ja, šiuolaikiniai žydai – ne tik Izraelio tautos, bet ir įvairių bendruomenių, kadaise senovėje priėmusių judėjų tikėjimą, palikuonys: mūsų eros pirmųjų amžių Afrikos šiaurės berberai, IV-VI amžių Arabijos himjarai, VII-X amžiaus chazarai ir daugelis kitų.

Remiantis poligenezės versija, pasaulinė žydų bendruomenė (tai yra, žydų savęs suvokimas kaip dalies vienos tautos, nepaisant daugybės skirtumų) – santykinai naujas fenomenas, atsiradęs tik XIX amžiuje. Anksčiau egzistavo tik judėjiškos religinės bendruomenės – kaip dabar, tarkime, rusų stačiatikiai ir amerikiečiai protestantai, kurie, nepaisant visų skirtumų, yra krikščioniškos visuomenės dalis.

Šiuolaikinio Izraelio įstatymuose, pradedant nuo 1948 metų Nepriklausomybės deklaracijos, pabrėžiama, kad valstybė – žydų. Tuo tarpu skirtinguose įstatymuose priimtai skirtingi apibrėžimai, kas laikytinas žydu. Beveik visur bazinis principas – judėjiškas religinis įstatymas: žydas – tas, kieno motina žydė ir kas neišpažįsta kokio nors kito tikėjimo, nei judaizmas. Judaizmą priėmęs nežydas tampa žydu. O toliau – daugybė variacijų: praplėtimų, patikslinimų, išimčių.

Tyrėjai išskiria daug antisemitizmo rūšių. Štai vos kelios.

Krikščioniškas antisemitizmas, smarkiai supaprastinant, paremtas idėja, kad „žydai nukryžiavo Kristų“.

Evangelijose atsakomybė už Kristaus nukryžiavimą kaip ir padalinta tarp Romos vietininko Pontijaus Piloto ir „aukštųjų dvasininkų“ (akivaizdu, Sanhedrino – judėjų religinės ir teismų valdžios organo). Maždaug nuo IV amžiaus, kai krikščionybė faktiškai tapo valstybine Romos imperijos religija, krikščionys teologai ėmė visaip pabrėžti, kad Pilotas stengėsi Kristaus pasigailėti, tačiau „aukštieji dvasininkai“ ir įniršusi žydų minia neleido jam to padaryti.

Krikščionybė mūsų eros sandūroje atsirado kaip viena iš daugelio judaizmo sektų. Kitų sektų atstovai (visų pirma, fariziejai – šiuolaikinio ortodoksiško judaizmo kūrėjai) Jėzų laikė netikru mesijumi ir netikru pranašu. Nuo to paties IV amžiaus Romos valdžia pradėjo judėjus diskriminuoti. Tuo pat užsiėmė ir viduramžių Europos krikščionys valdovai. Diskriminacija neretai būdavo realizuojama draudimu turėti žemės, užsiimti tam tikromis profesijomis ir gyventi už tam tikrų miesto rajonų (getų) ribų.

1095 metais krikščionys susirengė į Pirmąjį kryžiaus žygį, ir per Europą nusirito žydų pogromų banga: kaip, girdi, vaduosime Šventąją žemę nuo netikėlių, kai Kristaus žudikai gyvena mūsų pašonėje. Nurodymus išvyti žydus iš savo žemių išleido Anglijos (1290 m.), Prancūzijos (1394 m.), Ispanijos (1492 m.) karaliai bei daugelis kitų krikščionių valdovų. XIV amžiaus viduryje „žydiškais burtais“ buvo populiaru aiškinti Juodąją mirtį – maro epidemiją, nusinešusią maždaug trečdalį katalikiškos Europos gyventojų gyvybių.

Bažnyčia draudė krikščionims skolinti pinigus už procentus. Tuo pat metu žydams buvo draudžiama turėti žemės (atitinkamai, užsiimti žemės ūkiu) ir verstis daugeliu amatų. Kai kurie žydai ėmė verstis lupikavimu – prasiskolinusiems krikščionims būtent jie tapo visos tautos įsikūnijimu ir stereotipų apie žydus, kaip gudrius ir godžius verteivas, šaltiniu.

Rasinis antisemitizmas išsivystė XIX amžiaus gale – o jau ХХ tapo vienu iš nacistinės programos pagrindų.

„Rasinės teorijos“ pagrindas buvo nuoširdus daugelio europiečių intelektualų tikėjimas, kad „baltoji rasė“ biologiškai pranašesnė už visas kitas – ir būtent dėl to ne tik gali, bet ir privalo dominuoti jų atžvilgiu. Šiuolaikiniai mokslininkai didžia dalimi atsisakė pačios „rasės“ sampratos – ne tik jos ideologinio bagažo, bet ir todėl, kad ji tiesiog neturi biologinės prasmės. Tai tiesiog žmonių dalinimas į grupes pagal kelis atsitiktinai pasirinktus požymius (dažniausiai pagal odos spalvą).

Rasizmo teoretikai traktavo amžių senumo stereotipus apie žydus (kad jie neva godūs, tingūs ir taip toliau) kaip paveldimus ir neišnaikinamus „semitų rasės“ požymius. Remdamiesi eugenika, valdininkai ir vieši intelektualai-antisemitai tvirtino, kad žydai savo pragaištingą įtaką platina „maišydamiesi“ su kitomis rasėmis.

Nacistai, kuriems rasių teorija buvo jų pasaulėžiūros pagrindas, manė, kad žydai, būdami „pačia žemiausia rase“, gali mobilizuoti daug šalininkų kovai prieš „aukštesnes rases“ – ir jos praras savo „teisėtą“ viešpatavimą. Adolfas Hitleris žyduose regėjo nei daugiau, nei mažiau, o kosminį blogį. Todėl nacistai buvo įsitikinę (arba tikino save), kad vykdydami Holokaustą, atlieka „dievišką darbą“.

Islamistinis antisemitizmas – specifinė antisemitizmo atmaina, kurios laikosi dauguma islamistų – šalininkų politinės ideologijos, pagrįstos paraidiniu Islamo religinių nurodymų vykdymu. Konkrečiai, tai ajatolų režimas Irane, „Musulmonų brolija“ (ir jų atšaka Palestinoje HAMAS ir „Islamo džihadas“), „Hezbollah“, „Al-Qaeda“, „Talibanas“, „Hizb ut-Tahrir“. Be to, islamizmo ir atitinkamo antisemitizmo elementai matomi Turkijos valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos ideologijoje.

Korane nurodoma judėjus ir krikščionis vertinti kaip „Knygos žmones“ (tai yra Biblijos – musulmonai ją irgi gerbia). Senosiose musulmoniškose valstybėse „Knygos žmonės“ dažniausiai galėjo gyventi santykinai laisvai, jei pripažindavo musulmonų valdžią ir mokėdavo ypatingą duoklę (džizją). Žinoma, pogromai islamo pasaulyje irgi vykdavo – tačiau toli gražu ne tokiu mastu, kaip Europoje.

 

Situacija keistis pradėjo XIX amžiaus gale, kai žydai pradėjo masiškai keltis į Palestiną. Islamizmo pradininkai Rashidas Rida (1865–1935) ir Hassanas al-Banna (1906–1949) gyveno kaimynystėje, Egipte. Abu laikė tai eiliniu europietiško kolonializmo pasireiškimu. Jie buvo įsitikinę, kad galų gale žydai nori sugriauti musulmonų šventoves ant Šventyklos kalvos Jeruzalėje – ir jų vietoje pastatyti judėjų Trečiąją šventyklą. Abu neslėpė simpatijų vokiečių nacistams – ne jų ideologijai kaip tokiai, o būtent jų elgesiui su žydais.

Al-Banna'o vadovaujama „Musulmonų brolija“ ketvirtajame dešimtmetyje iš nacistinės Vokietijos gavo nemenką finansavimą ir kitokią pagalbą. Iš ten atėjo daugelis antisemitinių sąmokslo teorijų – ir „Musulmonų brolijos“ pastangomis išplito. „Islamo pasipriešinimo judėjimo Testamente“ (HAMAS judėjimo įkūrimo dokumentas, priimtas 1988 metais) kaip sionistų šalininkai tris kartus minimi masonai. Lig šiol politikai-islamistai, tarp kurių ir HAMAS, ir Irano valdžios atstovai, nepamiršta užsiminti apie „Siono išminčių protokolus“ (žr. žydų sąmokslas).

Sovietinis antisemitizmas, iš vienos pusės, rėmėsi turtinga antisemitizmo Rusijoje tradicija (žr. pogromas), o iš kitos – turėjo kai kurių ypatybių.

Visų pirma, dėl sovietinės industrializacijos ir urbanizacijos daugybė žmonių iš Vidurio Rusijos ir Sibiro provincijų atsidūrė didmiesčiuose – ir ten pirmą kartą sutiko žydus, dažnai labiau išsilavinusius ir iš aukštesnio visuomenės sluoksnio.

Antra, buitinis antisemitizmas maitintas iš aukščiau. Stalinas ir dauguma jo bendrų patys buvo buitiniai antisemitai, ir vėlesnėse sovietinės nomenklatūros kartose tai atsikartojo. O sukūrus Izraelio valstybę, sovietų žydai imti įtarinėti dvejopu lojalumu. Juo labiau, kad Izraelis, nors iš pradžių ir kūrėsi kaip socialistinė valstybė, beveik iš karto ėmė artėti su Vakarais.

Tokiame fone Stalinas pradėjo kovos su „bekilmiais kosmopolitais“ kampaniją: buvo masiškai uždaromi žydų laikraščiai, žydai atleidžiami iš visų vadovaujančių pareigų – o kur dar „gydytojų byla“ ir Žydų antifašistiniam komitetui vadovavusio teatro režisieriaus Solomono Michoelso nužudymas. Būtent iš tų laikų tokie posakiai, kaip „kad nevadintų antisemitu, žydą vadink kosmopolitu“ (tai yra, tam tikru lygiu, antisemitu būti visgi buvo gėda). Tuomet su nauja jėga atgimė rusų žydų tradicija slėpti savo vardus: Volfai dokumentuose vėl tapdavo Vladimirais, Baruchai – Borisais, o Entos – Elenomis.

Daug sovietinių žydų stengėsi išvykti į Izraelį. Tam reikėjo išvykimo vizos – o jos galėjo lengvai neduoti. Tokį „atsakytinį“ (rus. отказник) įprastai atleisdavo iš darbo ir neretai viešai tyčiodavosi. „Atsakytinių“ judėjimas tapo disidentinio judėjimo dalimi. Būtent solidarumas su juo tapo motyvu 1974 metais JAV Kongresui priimti garsiąją Jacksono – Vaniko pataisą, kuri riboja prekybą su šalimis, trukdančioms savo piliečių emigracijai. Požiūriui į žydus Sovietų Sąjungoje tai, savaime uiaišku, nepagelbėjo.

Žydų sąmokslas – bendras pavadinimas daugybės sąmokslo teorijų, tvirtinančių, kad kažkokia slapta žydų bendrija siekia valdyti pasaulį ar netgi jau valdo. Visų šių teorijų nagrinėjimas pernelyg ilgai truktų ir išvargintų, dėl to apsistosime prie vienos – žinomiausios ir maitinančios kitas.

Kalbėsime apie „Siono išminčių protokolus“. Ši antisemitinė klastotė pirmą kartą buvo publikuota Rusijoje, ХХ amžiaus pradžioje – ir išplito po visą pasaulį.

„Protokolai“ kažkokių neapibrėžtų „mūsų“ vardu, su melodramiškų piktadarių atvirumu dėsto žmonijos pavergimo programą žydų kapitalo ir pramonės monopolizavimu, o taip pat dirbtinėmis ekonomikos krizėmis. Visas XIX-XX amžių sandūros liberalusis ir kairiųjų judėjimas – už visuotinę rinkimo teisę, už darbininkų teises, už žodžio ir sąžinės laisvę – pateikiamas kaip žydų sumanyta kampanija, turinti supūdyti krikščionių moralę. Netgi tuo metu aktyviai daugelyje pasaulio miestų statyti metro tuneliai neva buvo sąmokslo dalimi: „mes“ juos lemtingu momentu susprogdinsime – ir vienu mostu sunaikinsime visus svarbiausius politikos, ekonomikos ir kultūros centrus“.

„Protokolai“ atsirado kylančio sionistinio judėjimo Europoje fone, ir jų populiarintojai kruopščiai siejo dokumentą su šiais judėjimais (netgi buvo versija, kad „Protokolai“ pavogti iš sionizmo įkūrėjo Theodoro Herzlio portfelio).

Faktiškai „Protokolai“ buvo kelių prancūziškų politinių pamfletų ir XIX amžiaus bulvarinių romanų ištraukų perdirbinys – tik šaltiniuose piktadarių sąmokslininkų vaidmenį atlieka ne žydai, o masonai (Alexandre'o Dumas (tėvo) romanas „Joseph Balsamo“) arba jėzuitai (Eugène Sue romanas „Le Juif errant“ („Amžinasis žydas“)). Šią klastotę sukurpė, labiausiai tikėtina, Matvejus Golovinskis – Paryžiuje gyvenantis rusų pavaldinys. O užsakė tai Rusijos imperijos saugumo padalinio („Ochrankos“) vadas Piotras Rachkovskis. „Protokolų“ kūrimui skirtas Umberto Eco romanas „Prahos kapinės“.

Europoje „Protokolai“ buvo labai populiarūs nacionalistinėse organizacijose. Jie stipriai paveikė jaunąjį A. Hitlerį ir paskui, kai jis atėjo į valdžią, vokiečių vaikai mokėsi juos mokykloje. JAV šį tekstą populiarino Henris Fordas (kuris buvo garsus antisemitas). A. Hitlerio bendražygių dėka ketvirtojo dešimtmečio gale „Protokolai“ pateko „Musulmonų brolijai“ – ir tapo itin svarbiu islamistinio antisemitizmo atsiradimo veiksniu.

Kruvinas šmeižtas – žydų kaltinimas ritualinėmis žmogžudystėmis, ypač, krikščionių kraujo (visų pirma vaikų – iš čia „krikščionių kūdikių kraujas“) naudojimu ruošti ritualinius patiekalus (įprastai – macus, skirtus Pesachui).

Kruvino šmeižto ištakos – viduramžių krikščioniškas antisemitizmas. Jau tada krikščionių teologai šį prietarą neigė. Judėjų religiniai įstatymai kategoriškai draudžia maistui vartoti bet kokį kraują, nekalbant jau apie žmogaus (kad mėsa būtų košerinė, kraujas iš jos specialiai nuleidžiamas). Bet šis folkloro motyvas pasirodė esąs neišnaikinamu.

1903 metų Kišiniovo pogromą išprovokavo būtent kruvinas šmeižtas – gandai apie ritualinį 14 metų Michailo Rybachenko nužudymą (vėliau paaiškėjo, kad jį dėl palikimo nužudė dėdė). Tuomet žuvo 49 žydai. 1913-ais nuskambėjo Mendelio Beiliso byla – jis buvo teisiamas, kaltinant ritualiniu 12 metų amžiaus Andrejaus Juščinskio nužudymu (vėliau išsiaiškinta, kad jį nužudė vagių gauja, bijodama, kad berniukas neįduotų jų policijai).

Pogromas siaurąja prasme – antroje XIX amžiaus pusėje ir XX amžiaus pradžioje Rusijos imperijos teritorijoje vykę masiniai žydų žudymai, prievartavimai, plėšimai ir mušimai. Pogromai dažniausiai būdavo vykdomi sėslumo zonose, kur tuomet gyveno didžioji dalis pasaulio žydų. Tai dabartinės Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Moldovos teritorijos.

„Klasikiniai“ pogromai prasidėjo po imperatoriaus Aleksandro II nužudymo 1881 metais. Caras buvo nužudytas kovo 13 dieną (kovo 1 pagal Julijaus kalendorių). Balandžio 12 dieną stačiatikiai šventė Velykas ir per liturgiją paminėjo imperatorių – o paskui tiesiai iš cerkvių minios ėjo dorotis su žydais, kuriuos laikė žmogžudystės organizatoriais (nors iš aštuonių nusikaltimo dalyvių žydė buvo tik Hesija Helfman – ji netrukus mirė kalėjime).

Vėliau panašūs įvykiai vyko reguliariai, įvairiausiais pretekstais. Didžiausią rezonansą sukėlė Kišiniove 1903 metais vykęs pogromas (žr. kruvinas šmeižtas).

Pogromai ir aiškus valdžios nenoras su jai kovoti sukėlė masinę žydų migraciją. Daugiausiai jie vyko į JAV – būtent tada ten susidarė didžiulė žydų diaspora. Kiti (mažuma) tapo sionistais ir išvyko į Palestiną. Beveik visi Izraelio valstybės įkūrėjai ir 13 iš 15 jo premjerų, įskaitant ir dabartinį Benjaminą Netanyahu, buvo išeiviai iš Rusijos imperijos – arba jų vaikai.

Didelė dalis likusių žydų jaunimo radikalizavosi. Daugelis jų stojo į įvairias revoliucines organizacijas, tarp kurių ir bolševikų partija.

Rusiškas žodis „pogromas“ perėjo į daugelį kalbų. Juo imti vadinti antisemitiniai neramumai, vykę kitose šalyse ar kitu metu – pavyzdžiui, Vakarų Europoje kryžiaus žygių metu (žr. krikščioniškas antisemitizmas) arba Machačkaloje 2023 metų spalio 29 d. Be to, pogromais dabar vadinamos bet kokios etninio pagrindo smurtas (pavyzdžiui, armėnų pogromai).

Holokausto neigimas – tvirtinimas, kad Holokausto (nacių įvykdyto šešių milijonų žydų sunaikinimo) nebuvo arba kad jo mastai ir reikšmė yra perdėti. Tai ne šiaip gerai dokumentuoto ir daugybę kartų patvirtinto istorinio fakto neigimas, o labai svarbus antisemitizmo simptomas. Negana to, genocido neigimas – tai, daugelio mokslininkų nuomone, finalinė genocido stadija: jis sumenkina išgyvenusiųjų orumą, naikindamas atmintį apie nusikaltimą.

Holokaustas – unikalus pasaulio istorijos reiškinys. Kiti genocidai, žinoma, irgi egzistavo – tačiau naciai žydų žudymą pavertė pramone. Buvo sukurtas specialus planas, tipologiškai sukurtas ne kaip karinės operacijos planas (kaip armėnų genocidas Osmanų imperijoje 1915 metais), o kaip pramonės šakos vystymo planas. Mirties stovyklos buvo gamyklos su konvejeriais. Buvo kuriami specialūs techniniai sprendimai: dujos, mobilios dujų kameros ir panašiai.

Holokausto neigėjai įprastai pripažįsta, kad nuo nacistų atėjimo į valdžią momento išties žuvo daug žydų. Bet tvirtina, kad šešių milijonų aukų skaičius išpūstas ir kad iš nacizmo aukų išskirti būtent žydus neteisinga. Juk A. Hitlerio režimas kryptingai naikino ir kitas tautas (pavyzdžiui, romus), o taip pat komunistus, homoseksualus ir taip toliau. Tai, be jokios abejonės, tiesa, tačiau neatsižvelgiama į ypatingą antisemitizmo akcentavimą nacių ideologijoje: „Mein Kampf“ antisemitizmui skirta nepalyginamai daugiau vietos, nei, tarkime, neapykantai slavams, o priešiškumas tams pačiam bolševizmui grindžiamas labiausiai tuo, kad ši ideologija „žydiška“.

Kai kurie Holokausto neigėjai atmeta jo unikalumo idėją – ir stengiasi sulyginti jį su Izraelio politika palestiniečių atžvilgiu. Pavyzdžiui, kai kurie Palestinos aktyvistai ir jų sąjungininkai Vakaruose sulygina Šoa (HaShoah, „Katastrofa“, Holokausto pavadinimas hebrajų kalba) ir Nakba (arab. „Katastrofa“, arabų išvijimas iš Palestinos per Izraelio Nepriklausomybės karą) — nors šiuos įvykius labai sunku sulyginti ir pagal intensyvumą, ir pagal aukų mastą, ir pagal ideologinį pagrindimą.

Holokausto neigėjai – vieni iš žymiausių konspirologų pasaulyje. Jie, savaime suprantama, patys Holokaustą vadina žydų sugalvota sąmokslo teorija (žr. žydų sąmokslas).

Holokausto neigimas kai kuriose šalyse draudžiamas įstatymu – nes jį neigiantys laikosi nacistinio tipo pažiūrų. Holokausto neigimą draudžiantys specialūs įstatymai (numatantys realias laisvės atėmimo bausmes) galioja, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Izraelyje. Vengrijoje, Latvijoje ir Šveicarijoje baudžiamoji atsakomybė numatyta už bet kokio genocido neigimą. Daugelyje kitų šalių Holokausto neigėjai teisiami už neapykantos kurstymą. JAV Holokausto neigimas, antisemitiški ir kiti radikalūs pasisakymai yra legalūs – nes žodžio laisvę gina pirmoji Konstitucijos pataisa. Bet taip pasisakantys gali būti visuomenėje „atšaukti“ (angl. cancel).