Vėlyvasis šikšnosparnis savo neįprastai didelės varpos nenaudoja prasiskverbti, tačiau poravimosi metu ją naudoja kaip „ranką“, pirmadienį pranešė europiečių mokslininkų komanda.
Tai yra pirmas kartas, kai buvo užfiksuota, kad žinduolis poruotųsi neprasiskverbdamas į partnerę, pridūrė mokslininkai.
Vėlyvasis šikšnosparnis, kurio sparnų plotis yra daugiau nei 35 cm, yra plačiai paplitęs Europos ir Azijos miškuose.
Šveicarijos Lozanos Universiteto tyrėjas Nicolasas Faselis naujienų agentūrai AFP pasakojo, kad jo komanda jau metų metus tyrė šiuos šikšnosparnius ir pastebėjo, kad patinėlio „varpa erekcijos būsenoje yra itin ilga“.
Mokslininkų vertinimu, jų varpos yra maždaug septynis kartus ilgesnės nei vėlyvojo šikšnosparnio patelės makštis.
Dar keisčiau yra tai, kad varpos galvutė išsiplečia, įgydama širdelės formą ir tampa septyniskart platesnė nei partnerės makštis.
Mokslininkai buvo suglumę.
„Su tokia struktūra apie jokį prasiskverbimą ir kalbos negali būti“, – kalbėjo N. Faselis, pirmasis žurnale „Current Biology“ paskelbto naujojo tyrimo autorius.
Apie šikšnosparnių poravimosi įpročius žinoma pakankamai nedaug, kadangi šį procesą sunku stebėti ir mokslininkai niekaip negalėjo sugalvoti būdo šiai paslapčiai atskleisti.
Tačiau tada N. Faselis gavo keistą elektroninį laišką.
„Tikrai nustebino“
Pirmasis žodis laiško temos eilutėje buvo „varpa“, po to buvo kažkas parašyta olandiškai, galiausiai ėjo žodis „Eptesicus“.
„Tai aš ir pagalvojau, gerai, panašu į šlamštą“, – pasakojo N. Faselis.
Tačiau Eptesicus yra vėlyvojo šikšnosparnio genties pavadinimas, todėl N. Faselis surizikavo ir atidarė laišką bei peržiūrėjo prie jo prisegtus vaizdo įrašus.
„Tai, ką pamačiau, mane tikrai nustebino, kadangi prieš akis turėjome atsakymą į savo klausimą“, – sakė jis.
Šis laiškas buvo nuo Jano Jeuckeno, mokslinio išsilavinimo neturinčio pensininko iš Kastenrėjaus kaimelio Nyderlandų pietuose.
J. Jeuckenas susidomėjo vietos bažnyčios palėpėje gyvenančių vėlyvųjų šikšnosparnių kolonija ir įrengė kameras, kuriomis jis nufilmavo milžinišką kiekį medžiagos.
N. Faselio teigimu, J. Jeuckeno „aistra padėjo jam geriausiai“ suprasti šikšnosparnius ir pensininko pavardė buvo įrašyta tarp tyrimo autorių.
Tyrėjai išanalizavo 93 bažnyčios palėpėje užfiksuotus poravimosi atvejus, taip pat dar keturis atvejus, užfiksuotus karo draskomoje Ukrainoje esančiame šikšnosparnių reabilitacijos centre.
Kameras įrengę už grotelių, ant kurių kabinosi šikšnosparniai, tyrėjai sugebėjo stebėti jų poravimąsi.
Vėlyvojo šikšnosparnio patelės tarp uodegos ir kulkšnių turi didelę membraną, kuria jos gali pridengti savo lyties organus.
Poravimosi metu patinas sugriebia patelę už pakarpos, savo didžiule varpa it ranka ją apsiveja ir patraukia membraną, teigia mokslininkai.
Po to jie abu ilgą laiką nejudėdami būna apsikabinę – tai vadinama „kontaktiniu poravimusi“, kurio metu perduodama sėkla.
Nors šiuo, dar „kloakų bučiniu“ vadinamu būdu paprastai poruojasi paukščiai, dar niekada nebuvo pastebėta, kad taip poruotųsi ir žinduoliai.
Vėlyvųjų šikšnosparnių atveju visas procesas trunka gana ilgai. Vidutinė sueities trukmė yra 53 minutės, o ilgiausias aktas truko beveik 13 valandų.
N. Faselis samprotavo, kad šikšnosparnių patelės savo neįprastai ilguose gimdos kakleliuose kelių skirtingų patinėlių sėklą galėtų saugoti net keletą mėnesių, kol pasirinks, kurio palikuonių susilaukti.
Gali būti, kad be prasiskverbimo poruojasi ir daugiau šikšnosparnių rūšių, sakė N. Faselis, pridurdamas, kad šioje srityje reikėtų atlikti daugiau tyrimų.
„Matome, kad gamtoje egzistuoja daug, daug ganėtinai keistas varpas turinčių gyvūnų rūšių“, – pasakė jis.
