„Assassin's Creed Mirage“ apžvalga: kelionė į kitokį Bagdadą

Siekiant kovoti su stagnacija, „Assassin's Creed“ žaidimų dalyse „Origins“, „Odyssey“, ir „Valhalla“ buvo bandoma pasukti nauju, labiau atviro pasaulio RPG žaidimus primenančiu keliu. Ir nors šios dalys yra tikrai geros bei vertos dėmesio, jos negali ištikimiausiems serijos gerbėjams suteikti būtent tos specifinės, koncentruotos „Assassin's Creed“ patirties, dėl kurios šie žaidimai tapo tokie laukiami ir mėgiami. Visgi šiemet galime pasidžiaugti tuo, kad šios problemos sprendimą pagaliau turime, o pavadintas jis – „Assassin's Creed Mirage“.

Pagrindinis „Assassin's Creed“ serijos siekis visuomet buvo mus nukelti į praeitį ir pateikti alternatyvias pasaulio istorijos versijas. Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei didžiausi istoriniai įvykiai būtų visuomet vienaip ar kitaip susiję su slapta kova tarp Žudikų brolijos ir tamplierių ordino? „Assassin's Creed Mirage“ taip pat mus, kaip žaidėjus, nukelia į praeitį ir pateikiant alternatyvią įvykių eigą, atsako į klausimą, kas nutiktų, jei 2017 metais „Ubisoft“ nebūtų išleidę naujovišką formulę pasiūliusio „Origins“ – o tiesiog pateiktų mums dar vieną tradicinį ir įprastą „Assassin's Creed“ žaidimą.

Žinoma, „Mirage“ tikrai nevengia pateikti ir šiokių tokių logiškų formulės inovacijų. Žaidžiant tampa akivaizdu, kad „Ubisoft“ tikrai nuoširdžiai pabandė įsiklausyti ir atsižvelgti į serijos fanų komentarus internete ir nuolat išsakomus pastebėjimus bei poreikius. Čia neturime nei daugybės erzinančių sekiojimo misijų, nei žemėlapyje renkamų daiktų pertekliaus. Taip pat čia gerokai labiau koncentruojamasi į istorinį kontekstą, o paraleliai šioje serijoje plėtojama mūsų modernių dienų siužeto linija yra beveik užmirštama. Tačiau net ir atsisakius tam tikrų senųjų serijos aspektų, „Mirage“ vis tiek yra juntamai tradicinis ir sukelia tokius pačius – tiek teigiamus, tiek ir kai kuriuos neigiamus – jausmus, kokius kadaise sukėlė senosios „Assassin's Creed“ dalys. Ypatingai savo žaismu (angl. gameplay), misijų eiga ir net istorija.

Kaip ir įprasta šioje serijoje, pagrindinė istorijos ašimi galima laikyti personažą, kuris vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis yra įtraukiamas į Žudikų brolijos veiklą ir tuo pačiu į konfliktą su jos amžinais priešais, pasaulio valdovų statuso siekiančiais tamplieriais. Serijos eigoje turėjome daugybę personažų su pačiais įvairiausiais charakterio bruožais, socialinėmis padėtimis ir motyvacijomis.

Šiuo atveju tai – vaikinukas Basimas, kuris bet kokiais įmanomais būdais nori kuo greičiau prisijungti prie paslaptingos, jo gyvenamame rajone kartais veiklą vykdančios Žudikų brolijos – ir taip, matyt, pasikelti savivertę bei atrasti savo vietą pasaulyje. Pradžioje jis tikrai uždega entuziazmu, vėliau tampa kiek labiau stoišku, tačiau jis tikrai nėra blogiausias iš „Assassin's Creed“ veikėjų ir savo, kaip protagonisto, pareigą atlieka adekvačiai.

Taip pat verta paminėti, kad žaidusieji praėjusią serijos dalį „Assassin's Creed Valhalla“, Basimą sutiks jau nebe pirmą kartą – tačiau „Mirage“ veiksmas vyksta anksčiau už „Valhalla“, todėl pastarąjį žaidimą galima žaisti ir vėliau.

Žaidimas šį kartą nukelia mus į IX amžiaus Bagdadą ir nelabai plačias jo apylinkes. Nors autentiškos istorinės informacijos apie šį periodą yra kur kas mažiau nei, sakykime, apie Italiją renesanso laikotarpiu, kur vyko „Assassin's Creed 2“, sukurti įtikinančią vidurinių rytų atmosferą kūrėjams vis tiek pavyksta. Ši vietovė taip pat yra dar vienas aspektas, pritraukiantis žaidimą arčiau serijos ištakų. Juk paties pirmojo „Assassin's Creed“ žaidimo veiksmas geografine prasme vyko visai kaimynystėje – nors ir kiek vėlesniu laikotarpiu.

Siužetas rutuliosis vykdant painų tyrimą, kuriuo siekiama atskleisti paslaptingos grupuotės narių tapatybes ir paeiliui juos visus likviduoti. Tyrimo eigoje turėsime savo nuožiūra atlikti keletą mažesnių misijų, kurių metu surinksime informaciją ir taip atrakinsime didesnes bei sudėtingesnes nužudymo misijas. Šiose misijose dažniausiai turėsime patekti į lokaciją, kurioje slepiasi mūsų taikinys, vienokiais ar kitokiais būdais išvilioti jį į viešumą ir teatrališkai nugalabyti. Tada Basimas su savo priešininku – tradiciškai – emocionaliai pasikalbės, po ko turėsime sėkmingai pabėgti iš teritorijos.

Be pagrindinių siužetinių misijų turėsime ir daugiau veiklų. Pavyzdžiui, galėsime laipioti į aukštus bokštus ir taip atidengti žaidimo žemėlapį arba užsiimti kontraktais, kuriuos įvykdę gausime resursų, skirtų mūsų įrangos atnaujinimui. Tačiau smagiausia šalutinė veikla žaidime – nedidelės žmogiškos istorijos, į kurias įsivelsime tarsi atsitiktinai jas suradę. Galėsime padėti vaikui įveikti aukščio baimę, talkinti vienuoliui ieškant užmiršto šventojo kapo ir pan.

Taip pat galėsime niekšingai ir begėdiškai apvaginėti sąžiningus niekuo dėtus gyventojus, kurių vienintelis nusikaltimas – aplaidumas saugant savo turtą. Tai vyks paprastu ir greitu, tačiau labai efektyviu mini žaidimu, kurio metu reikės laiku nuspausti veiksmo mygtuką. Kuo didesnis grobis – tuo trumpesnis priimtinas laiko tarpas. Vagystei nepavykus bus sukeltas šurmulys, prisistatys sargybiniai ir mes tapsime ieškomi, tačiau tai net nesvarbu: žaidime galime vogti, masiškai galabyti sargybinius ar naikinti turtą ir viskas, ką reikės padaryti norint išvengti pasekmių – tai nuplėšti nuo sienų keletą plakatų su savo atvaizdu. Tai taip pat yra jau tradiciniu tapęs ir visiškai priimtinas „Assassin's Creed“ žaismo elementas – tačiau jis niekada nenustoja būti juokingas.

Kovos mechanika niekada nebuvo stiprioji „Assassin's Creed“ serijos pusė, tačiau čia ji paprasta, aiški, už klaidas stipriai nebaudžianti ir, svarbiausia, jos galima nesunkiai išvengti. Patruliuojantys sargybiniai dažniausiai bus giliai panirę į apmąstymus, todėl vargiai pastebės, kas vyksta net ir labai arti jų, o sėlindami galėsime pasijusti kaip tikri savo srities profesionalai.

Norėdami dar labiau palengvinti sau gyvenimą galėsime be apribojimų naudoti taip vadinamą „Eagle Vision“ – Žudikų brolijos narių šeštąjį pojūtį, kuris mums ne tik parodys, kur konkrečiai yra daiktai bei sargybiniai, bet ir į kurią pusę jie atsisukę. O jei ir to negana, turėsime keletą žaidimo eigoje atrakinamų įrankių, tarp kurių dūmų bombos ar svaidomi peiliai. Amunicijos nebus labai daug, tačiau ji visuomet bus labai efektyvi.

Dar labai pagelbės išskirtinis ir naujas Basimo sugebėjimas, kai galėsime išsirinkti keletą sargybinių ir paeiliui juos likviduoti tiesiog teleportuojantis nuo vieno prie kito. Tai gali pasirodyti kaip iš konteksto iškrentantis mistinis sugebėjimas žaidime, kuris kitais aspektais siekia realizmo, tačiau prisiminus, kad „Assassin's Creed“ žaidimų veiksmas techniškai vyksta prisiminimų simuliacijoje, tai galima kažkiek pateisinti siužetu.

Atskirai aptarti verta ir pačias žaidimo aplinkas, kuriose vyks veiksmas. Atsisakius didelio RPG žaidimo rūbo ir sugrįžus labiau prie veiksmo žaidimo struktūros, natūraliai sumažėjo ir žemėlapis. Tačiau Bagdadas bei jo apylinkės vis tiek yra juntamai atvira erdvė, kurioje galėsime be vargo atrasti unikaliai ir išskirtinai atrodančių lokacijų – bet žemėlapis yra akivaizdžiai kompaktiškesnis ir koncentruotesnis.

Pačiame mieste bus užtektinai galimybių pašokinėti stogais ar palaipioti sienomis, tačiau šioje serijoje per 15 metų vis dar nepavyko sukurti visiškai tolygaus judėjimo erdvėje. Kur nors užstrigti, nenoromis užsikabinti ar nerangiai leistis į apačią vis dar teks gana reguliariai, tačiau tai, ko gero, taip pat yra autentiškos „Assassin's Creed“ patirties dalis, ir dėl to per daug pykti tiesiog negalima.

Dalykas, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšmingas, tačiau kuris sukuria daug vertės siekiant paįvairinti aplinkų naršymą, tai užrakintos durys ar langai, kuriuos galima atrakinti tik iš vienos pusės. Kai kuriuos pastatus tai paverčia lyg savotiškais galvosūkiais – kai turime patekti į pastatą per specifinį įėjimą, atrakinti keletą kitų ir taip susikurti sau daugiau galimybių judėti ir pabėgti nuo sargybinių.

Iš grafinės pusės žaidimą galima tiek pagirti, tiek ir pakritikuoti. Aplinkos atrodo kaip niekada gerai, Saulės ar vandens efektai tikrai patraukia akį, tačiau personažai kažkodėl atrodo prasčiau net už praeitos kartos „Assassin's Creed“ žaidimus. Konsolių versija pateikia du režimus, kurių vienas pirmenybę teikia grafikai, kitas – kadrų sekos greičiui. Reikia pastebėti, kad vizualinis skirtumas tarp jų yra toks nereikšmingas, kad tikrai verta rinktis režimą, kuriame kadrų sekos greitis bus didesnis.

Apibendrinant, jeigu ieškote atviro pasaulio veiksmo žaidimo, tada gal galima būtų rasti ir geresnių variantų už „Assassin's Creed Mirage“. Kita vertus, jeigu esate perėję visas ankstesnes „Assassin's Creed“ dalis ir norite dar – tačiau jums nepatiko serijos bandymai tapti plataus masto RPG žaidimais – „Mirage“ yra būtent tai, ko laukėte. Be to, žaidimas puikiai tiks šį vėlyvą rudenį ieškantiems daugiau Saulės, šiltų spalvų ar paslaptingų nuotykių Bagdade. Tiesa, net ir kruopščiai viską renkant ar vykdant visas užduotis, šio žaidimo perėjimui pakaks vos 25 valandų. Todėl ieškantiems ilgesnio žaidimo – verta pagalvoti arba „Mirage“ pirkti sulaukus nuolaidos.