Pasakojama, kad jame didikė užsiimdavo spiritizmo seansais, patalpa buvo pilna šviesą atspindėjusių veidrodžių, todėl Saulei nusileidus prietaringi palangiškiai pro vilą eiti bijodavo. Vaizduotę dar labiau audrino mistiniai vėjo vargonai, apie kuriuos tik kalbėta, kol 2015 m. analogų neturintis ir iki šiol neperprastas instrumentas buvo aptiktas restauruojant medinę grafienės vienutę.
„Villa Sophie“
Nagrinėjant išskirtinės Palangos kurortinės architektūros raidą galima paviešinti kultūros istorikės hab. dr. Malgorzatos Omilanowskos įžvalgas.
„Trečiajame XIX a. ketvirtyje susidomėjimas Palanga sumenko, o nuo 1875 m. „mauduolių ėmė vėl gausėti, nes vasaros mėnesiais Palangoje pradėjo lankytis Tyszkiewiczių šeima, atsikėlusi į netoliese esančią Kretingą. Lūžis kurorto istorijoje įvyko 1891 m., kai Palangos valdų savininku tapo Feliksas Tyszkiewiczius (Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės sūnus – aut. past.).
Drauge su žmona Antonina <...> jiedu nusprendė čia įkurti savo pagrindinę rezidenciją ir investuoti į europinio lygio pajūrio gydvietės kūrimą bei plėtojimą“, – savo knygoje „Pabaltijo Zakopanė. Palanga Tyszkiewiczių laikais“ (2014 m.) rašė M. Omilanowska.
Mokslininkė pabrėžė, kad kurorto vystytojų grafų vaizduotė ir finansinės galimybės leido pasikviesti Europoje žinomus architektus. Naujausiomis ne tik Europos, bet ir JAV architektūros madomis, statybų firmomis domėjosi tiek Palangos, tiek Kretingos grafai Tiškevičiai.
M. Omilanowska atkreipė dėmesį į Volgasto mieste veikusią vokiečių firmą „Wolgaster Actien-Gesellschaft für Holzbearbeitung vorm. J. Heinr. Kraeft“. „Vilos, kurias <...> siūlė Volgasto firma, buvo publikuotos kataloge, ir kaip tik šis katalogas pateko į rankas Zofiai Tyszkiewicz. <...> Pastatas, kurį veikiausiai įkvėpė keli projektai iš Volgasto firmos katalogo, yra užsakovės asmeninė vila, pavadinta jos vardu, – „Zofija“, – gražiosios vilos atsiradimo ištakas atskleidė kultūros istorikė.
Taigi, 1898–1900 m. dab. Birutės al. 34A iškilo Kretingos grafienės garbei „Villa Sophie“ pavadintas medinis architektūros šedevras. Tai nebuvo visiška kitų panašių vilų („Undinės“ Bince, Vokietijoje, vilos „Heyroth“ dab. Lenkijoje) kopija. Ypač įdomiai sumanytas vėliau legenda tapęs švyturio viršūnę primenantis viršutinis bokšto aukštas su jį juosiančiu balkonu.
Remiantis 2021 m. išleista knyga „Palanga ir Šventoji. Architektūros gidas“, tai – analogų ne tik Palangos, bet ir visos Lietuvos kurortinės architektūros paletėje neturinti vila. Ji pirmą kartą pavaizduota XIX a. pab. Paryžiuje išleistame Palangos miesto vaizdų albumėlyje „Palangos jūros maudyklės“ (pranc. „Polonga Bains de mer“), kuriame – 25 pirmosios Lietuvoje moters fotografės Paulinos Mongirdaitės (1865–1924) daryti vaizdai.
Vaiduoklių namai
Palangos kurorto muziejaus pateiktoje medžiagoje teigiama, kad vila liaudyje vadinta „ana pilimi“ – iš to ir kilo vėlesnis, po Pirmojo pasaulinio karo oficialiai įteisintas, jos pavadinimas. „Anapiliu“ vila praminta po karo, kai vasaros rezidenciją nusipirko bankininkai broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai. Tuo metu pastatas išplėstas: šiaurinėje dalyje užstatytas antras aukštas, įrengta daugiau patalpų“, – rašoma minėtame architektūros gide.
Dabar jau sunku pasakyti, kodėl būtent šiai vilai ir jos savininkei S. Tiškevičienei teko vaiduokliškų istorijų vaidmuo. Galimai vietinius palangiškius, svečius stebino neįprasta pilaitę primenančios vilos forma, iš tolo išsiskiriantis (medžiai aplink vilą pasodinti tik XX a. pr.) bokštelis. Jis ir tapo akstinu kurti legendas.
Sunku pasakyti, kokios aplinkybės lėmė vienam nuostabiausių Palangoje medinės architektūros šedevrų vilai „Anapilis“ tapti kurorte sklandančių vaiduokliškų pasakojimų – o gal tiesiog pramanų židiniu. Peno pamėkliškoms istorijoms davė išskirtinis vilos bokštelis, kuriame prieš savo mirtį mėgdavo ilsėtis Kretingos grafienė Sofija Horvataitė-Tiškevičienė (1837–1919).
Pasakojama, kad jame didikė užsiimdavo spiritizmo seansais, patalpa buvo pilna šviesą atspindėjusių veidrodžių, todėl saulei nusileidus prietaringi palangiškiai pro vilą eiti bijodavo. Vaizduotę dar labiau audrino mistiniai vėjo vargonai, apie kuriuos tik kalbėta, kol 2015 m. analogų neturintis ir iki šiol neperprastas instrumentas buvo aptiktas restauruojant medinę grafienės vienutę.
Prie jų galimai prisidėjo ir pati grafienė – nes 1891 m. mirus jos vyrui, Kretingos grafui Juozapui Tiškevičiui (1835–1891) moteris visą likusį savo gyvenimą nešiojo tamsius gedulo rūbus ir našlės šydą. Tokia išvaizda negalėjo nekelti nuostabos, tad imta pasakoti, kad savo gyvenimo saulėlydyje pasiligojusi S. Tiškevičienė pasinėrė… į spiritizmo seansus. Esą viloje moteris kviesdavusi vėles iš anapusinio pasaulio. Seni palangiškiai pasakodavę apie mįslingą veidrodžių kambarį, kurį grafienė tariamai buvo įsirengusi bokštelyje virš palėpės. Neva dvasios, patekusios į patalpą, dėl veidrodžių nebegalėdavusios ištrūkti.
Sklandė kalbos, kad XX a. pradžioje, dar grafienei gyvai būnant, palangiškiai vilos labiausiai prisibijojo vakarais ir naktimis. Ypač tada, kai didikė savo veidrodiniame kambaryje kviesdavosi sielas. Vietiniai aplenkdavo vilą eidami Jono Basanavičiaus gatve, nes nuo veidrodžių gausos iš palėpės sklisdavo itin ryški šviesa. Tikėta, kad žmogui, kurį kliudys veidrodžio atspindys, atsitiks nelaimė.
Jau XXI a. vilos prižiūrėtojai žurnalistams pasakojo girdėję istorijas ir apie klaidžiojančią po pastatą, niekaip nurimti negalinčią grafo Tiškevičiaus dukros (galimai turima omenyje vilą paveldėjusios Marijos Tiškevičiūtės) vėlę. Grafaitė esą lyg ir buvusi uždaryta vilos bokštelyje, lyg pati savo noru ten atsiskyrėliškai gyvenusi. Be to, porinama, kad ji turėjusi antgamtinių galių, užsiimdavusi visokiais burtais bei kerėjimais. Apie tai, kad „Anapilyje“ išties vaidenasi, oda šiurpsta nuo įvairiausių keistų garsų, viešai yra kalbėję net žymūs viloje vieni nakvoti likę žmonės.
„Gūdžią žiemos naktį viloje prabudau nuo keisto garso: kažkas vaikščiojo. Bet aš puikiai žinojau, kad esu vienas! Patalpose nebuvo nei kačių, nei šunų. Girgždėjimą girdėjau visą naktį. Ryte sužinojau, kad greta yra kambarys, kuriame neva pasikorė grafienės tarnaitė. Esą ir pati grafienė vaikšto naktimis...“ – šių eilučių autoriui 2015 m. yra pasakojęs žymus kantri dainininkas Virgis Stakėnas.
Vėjo vargonai
Grafienės viloje būta ir realių keistenybių. Senatvėje vasarnamio šeimininkė paprašė bokštelyje įrengti vieną rečiausių pasaulyje instrumentų: vėjo vargonus. Svarstoma, kad vėjas patekdavo pro specialiai įrengtas angas – tarsi skardiniame švilpuke – ir kildavo kažkoks ūžesys, skambesys. Esą vėjo vargonų garsas ramindavo pasiligojusią didikę. Apie tokį instrumentą sklido tik kalbos, tačiau jis išties buvo aptiktas 2015-aisiais, kai vilą restauravo UAB „Pamario restauratorius“. Tikrinant šimtamečio namo konstrukcijų būklę pagrindiniame kupole, prie stoglangių, buvo aptikti iki tol neregėti skardiniai būgneliai.
„Jų prieš restauravimo darbus iš išorės nė nesimatė, nes tie būgneliai buvo paslėpti po lentomis. Jas nuėmę ir išvydome tai, ko nesame matę niekada iki tol: iš keturių pusių prie kiekvieno stoglangio iš šonų buvo įmontuota po du būgnelius. Jų radome aštuonis. Įdomiausia, kad prie būgnelių lentose buvo ir mįslingi raižiniai, tarsi spiralės, kurios gali priminti smuiko rakto apačią. Todėl manome, kad iš pradžių tie būgneliai buvo atviri, kaip jūros kriauklės, o tik vėliau uždengti lentutėmis“, – šių eilučių autoriui yra pasakojęs minėtos bendrovės vadovas Aldas Kliukas.
Meistrai ieškojo analogų, tačiau nei Lietuvoje, nei visame pasaulyje nieko panašaus nerado. Buvo padarytos skardinių būgnelių, vadinamųjų vėjo vargonų, kopijos, kurios sumontuotos atstatytame bokštelyje. Tačiau pakaitalas neveikia, neskleidžia jokio garso. „Tie savotiški vargonai gaudė pajūrio vėjus. Atminkime, kad prieš šimtmetį aplink vilą medžių nebuvo, todėl ši vieta buvo košiama vėjų. O tie vargonai nuolat „dirbo“, nes įrengti iš visų keturių pusių“, – svarstė A. Kliukas.
Originalius vėjo vargonus galima išvysti Palangos kurorto muziejuje. Na, o apie pačios grafienės S. Tiškevičienės menamą pomėgį užsiiminėti spiritizmo seansais gana kategoriškai yra pasisakęs Tiškevičių istoriją tyrinėjantis Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas. Anot jo, grafienė buvo praktikuojanti katalikė, pamaldi moteris, todėl mažai tikėtina, kad ji galėjo užsiiminėti Bažnyčios ir Biblijos smerkiama veikla.
S. Tiškevičienė mirė 1919 m. lapkritį. Nors ją ir gaubia mistikos šleifas, būtų neteisinga Kretingoje palaidotą didikę atsiminti tik dėl legendų. S. Tiškevičienė 1906–1911 m. rėmė naujos Salantų bažnyčios statybą, 1908 m. prisidėjo prie Kretingos bažnyčios rekonstrukcijos. Ji užsiėmė labdaringa veikla, prie Kretingos dvaro ligoninės įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudą, nuolat rūpinosi elgetomis ir varguoliais, rėmė juos materialiai. Prie socialinės veiklos nuo mažens pratino ir savo dukras.
