Straipsniai ir knygos apie šiuos vampyrų išpuolius netrukus pasirodė Vienoje, Berlyne, Paryžiuje ir Londone.
Praeityje vampyrai žmonėms atrodė labai realūs, tačiau mokslas gali paaiškinti tariamų vampyrų savybes – nesvarbu, ar jos kilusios iš folkloro, ar iš grožinės literatūros.
Kas yra vampyras?
Vampyrai – tai kraują geriančios būtybės, apie kurias istorijos kuriamos jau tūkstančius metų. Tačiau daugelis šiuolaikinių įsivaizdavimų apie vampyrus prasidėjo nuo XVII a. ir tęsėsi su „Drakulos“ ir kitomis istorijomis.
Pagal daugelį slavų pasakojimų, vampyras yra nemirtinga būtybė, kuri prisikelia iš kapo, kad gertų kraują ir atiminėtų gyvybės jėgas iš gyvųjų. Tada vampyro aukos pačios gali tapti nemirtingomis.
Manyta, kad buvo ir daugybė kitų būdų tapti vampyrais – jais galėjo tapti žmonės, kurie buvo nužudyti, nusižudė arba mirė nuo maro. Kandidatais į vampyrus taip pat galėjo tapti antgamtinės būtybės – pavyzdžiui raganos ir vilkolakiai. Vampyrais galėjo tapti ir tie, kurie piktnaudžiavo alkoholiu arba buvo laikomi negarbingais.
Būta tikėjimų, kad žmogus net galėjo gimti vampyru. Rumunijoje vampyrizmui buvo „imlus“ septintas vaikas. Kūdikiai, kurie gimdavo su dantimis arba su nesuplyšusiu vandenmaišiu, taip pat buvo įtartini.
Daugelyje šalių buvo svarbu stebėti artimo žmogaus kūną, prieš jį palaidojant.
Anot XIX a. pradžios serbų antropologo, „doras žmogus negali tapti vampyru, nebent koks nors paukštis ar kitas gyvas padaras perskristų ar peršoktų per jo mirusį kūną“.
Ar vampyrizmas buvo pagrįstas tikra liga?
Blyški oda, saulės šviesos baimė, smailios iltys ir kraujo skonis – visi išgalvotų vampyrų bruožai jau seniai privertė žmones susieti juos su tikrų ligų – nuo pasiutligės iki leukemijos ir tuberkuliozės – simptomais.
Pediatras Michaelas Hefferonas pirmenybę teikia porfirijai – retų sutrikimų grupei, kurią sukelia cheminės medžiagos, vadinamos porfirinu, kaupimasis. Jos reikalingos hemoglobinui, pernešančiam deguonį į audinius, gaminti. Perteklius sukelia įvairius simptomus.
„Pirmiausia sergantys žmonės gali jausti nuovargį, – teigia M. Hefferonas. – Jie taip pat gali būti jautrūs šviesai, dėl to gali atsirasti odos pūslių, o jų šlapimas gali būti raudonas arba rudas“
Neurologas pasiūlė pasiutligę, kurią gyvūnai gali perduoti žmonėms, kaip kitą galimą ligą, kurią žmonės galėjo supainioti su vampyrizmu. Ši liga gali sukelti jautrumą šviesai ir paveikti miego ir budrumo ciklus, todėl gali atsirasti nemiga.
Ankstyvuosius romanus apie vampyrus nagrinėję mokslininkai manė, kad istorijų pagrindu galėjo būti leukemija.
Nors leukemija sergantys žmonės gali atrodyti išblyškę, pacientai arba pasveiksta, arba miršta. „Tai nėra panašu į vampyrizmą, kai žmonės metų metus klajoja po žemę ir vis labiau panašėja į vampyrus“, – sako M. Hefferonas.
Folkloristas Michaelas Bellas įtariamo vampyrizmo atvejus JAV XVII a. ir XIX a. pr. sieja su tuberkulioze. Sergantieji šia liga nuvargdavo, netekdavo svorio ir kosėdavo krauju.
Kaip į vampyrizmą panaši liga buvo minima ir dėl vitaminų trūkumo atsirandanti pelagra, sukelianti jautrumą šviesai.
„Drakula“ ir choleros protrūkis
Bramas Stokeris išleido „Drakulą“ 1897 metais. Tikriausiai garsiausias pasaulyje išgalvotas vampyras Drakula įkūnijo daugelį vampyrams būdingų bruožų, kurie dabar atrodo banalūs: jis buvo blyškus, žavus, apsirengęs juodai, „su ypatingai aštriais baltais dantimis“.
Knygoje Saulės šviesa silpnino grafo galias, o tiesioginiai Saulės spinduliai vampyrams tapo mirtini 1922 metų filme „Nosferatu“.
Kurdamas savo nemirtingą būtybę, B. Stokeris rėmėsi įvairiomis istorijomis, įskaitant pasakojimus apie realų kunigaikštį Vladą III Draculą. Vampyrų medžiotoją dr. Abraomą Van Helsingą jis galbūt iš dalies sukūrė pagal savo brolį, gydytoją, atlikusį keletą pirmųjų šiuolaikinių smegenų operacijų.
Iš pradžių B. Stokeris istoriją kūrė Austrijoje. Vėliau jis perkėlė ją toliau į rytus ir perėmė vardus bei folkloro fragmentus iš Emily Gerard parašyto straipsnio „Transilvanijos prietarai“.
„Kiekvienas nužudytas žmogus po mirties taip pat tampa vampyru ir toliau siurbia kitų nekaltų žmonių kraują, kol dvasia išvaroma“, – rašė ji. Išvengti tokio likimo buvo įmanoma tik persmeigus lavoną arba į karstą paleidus kulką.
Istorikė Marion McGarry teigia, kad B. Stokeris taip pat sėmėsi įkvėpimo iš savo motinos Charlotte. Ji rašė apie choleros epidemiją, kurią išgyveno būdama mergaitė.
Ch. Stoker prisiminimuose teigiama, kad šia liga sergantys žmonės netyčia būdavo palaidojami gyvi – ši baimė atsispindi ir jos sūnaus romane. „Grafas Drakula žengia keliu, labai panašiu į choleros kelią: iš Rytų laivais keliaujantis niokojantis užkratas, su kuriuo žmonės iš pradžių nežino, kaip kovoti“, – teigia M.McGarry.
2014 m. antropologas iškėlė prielaidą, kad XVII a. kūnai, Lenkijoje palaidoti su kirviais ir akmenimis – tikriausiai tam, kad neprisikeltų kaip vampyrai – galėjo mirti per choleros epidemiją.
Grožinė literatūra apie vampyrus ir folkloras
Kai kūnas suyra, ląstelės plyšta, išleisdamos fermentus ir chemines medžiagas. Kapiliaruose ir venose susikaupia kraujo, kuris pakeičia odos spalvą. Bakterijos virškina audinius. Kūnas išsipučia nuo metano, amoniako ir kitų dujų. Suskystėję audiniai ir susikaupusios dujos gali ištekėti arba gali plyšti skrandis.
Didžioji dalis šio irimo vyksta per pirmuosius metus, tačiau gali praeiti dešimtmetis ar dar daugiau, kol iš kūno liks tik kaulai. Skaidymo greičiui įtakos gali turėti kelios sąlygos – pavyzdžiui, temperatūra ir dirvožemio rūgštingumas.
1892 m. Ekseterio (Rodo sala) gyventojai ekshumavo trijų moterų, mirusių nuo tuberkuliozės, kūnus. Dvi buvo mirusios beveik prieš dešimtmetį, o viena – Mercy Bell – buvo mirusi neseniai. Kai susirgo ir jos brolis, kaimo gyventojai nusprendė ištirti kūnus.
Senesni lavonai, kaip ir tikėtasi, buvo suirę. Tačiau Mercy Bell atrodė visai nesuirusi – regis, vis dar pilna kraujo. Kaimo gyventojai sudegino jos širdį, o pelenus sumaišė su jos brolio vaistais, bandydami jį išgydyti. Po kelių savaičių brolis mirė.
Per visą istoriją daugybė žmonių rado ir ekshumavo nepaprastai gerai išsilaikiusius kūnus. Sandariai uždaryti karstai arba žema temperatūra gali sulėtinti irimą. Mercy Bell atveju ji išbuvo palaidota tik porą mėnesių, ir dar šalčiausiais žiemos mėnesiais.
Šimtmečius žmonės naudojo apsaugą nuo vampyrų. Daugelis jų apėmė mirusio kūno apdorojimo būdus. Aštriais daiktais pradurti įvairias kūno dalis, į karstą įdėti žvakių, monetų, alkoholio ir kitų daiktų, kūną patepti česnaku, vartoti lavono kraują – visi šie būdai tariamai neleisdavo žmogui prisikelti iš kapo.
Vienas folkloristas vampyrus laikė atpirkimo ožiais, kaltinamais dėl „poreikio nustatyti nelaimių priežastis“. Norėdami paaiškinti, kas atsitiko – galbūt mirusiojo draugai ir šeima taip pat susirgo – kaimo gyventojai galėjo kaltinti pirmąjį mirusįjį nuo maro ar kitos epidemijos.
Jei jie ekshumuodavo kūną, kai kurie irimo požymiai galėjo būti klaidingai priskirti gyvybės ženklams: nuo susikaupusio kraujo paraudęs veidas, dėl pilvo pūtimo ir išeinančių dujų pasikeitusi kūno padėtis, suskystėję audiniai, panašūs į šviežią kraują.
Lavono barzda ir nagai taip pat galėjo atrodyti ilgesni – nors tai galėjo būti tik iliuzija, kurią sukūrė sudžiūvusi oda.
Į kūną įkalti kuolą, nupjauti galvą ir kremuoti – visi šie būdai buvo bandymai sustabdyti vampyrą nuo kitų žmonių žudymo.
Parengta pagal „Insider“.
