Tačiau šis atradimas galėjo neįvykti – nes R. Ballardas iš pradžių nesiruošė ieškoti „Titaniko“. Jo istorinė 1985 m. ekspedicija iš tikrųjų buvo slaptos JAV karinio jūrų laivyno misijos, kurios tikslas buvo apžiūrėti dviejų nuskendusių branduolinių povandeninių laivų nuolaužas, kurių praradimas tebėra viena didžiausių Šaltojo karo paslapčių, dalis.
Tai yra antroji (iš trijų) straipsnio dalis apie legendinio „Titaniko“ atradimą. Pirmąją dalį galima rasti čia, o paskutinioji dalis bus publikuota sekmadienį.
„USS Scorpion“ katastrofa
1968 m. gegužės 21 d. „Skipjack“ klasės atakos povandeninis laivas „USS Scorpion“ Atlanto vandenyne netoli Azorų salų plaukė į savo gimtąjį Norfolko uostą Virdžinijoje. Pastaruosius du mėnesius „Scorpion“ buvo dislokuotas Viduržemio jūroje, kur veikė kaip „agresorius“ NATO pratybose, skirtose kovoti su priešo povandeniniais laivais.
1959 m. gruodžio 29 d. į vandenį nuleistas „Scorpion“ 1968 metais jau buvo „pradėjęs rodyti savo amžių“. Dėl daugybės mechaninių problemų, įskaitant hidraulinius nuotėkius, pernelyg didelę vibraciją, jūros vandens nuotėkį aplink sraigto veleną ir balasto talpų problemų, dėl kurių jo didžiausias panėrimo gylis buvo tik 30 m, laivui labai reikėjo atlikti kapitalinį remontą.
Tačiau karinio jūrų laivyno biudžeto apribojimai ir Šaltojo karo spaudimas nuolat tolino labai reikalingus remonto darbus. Šie vėlavimai nuolat kėlė įgulos nusivylimą – kai kurie jūreiviai reikalavo, kad jie būtų perkelti iš to, ką jie vadino „USS Metalo laužu“ („USS Scrap Iron“, žodžių žaismas iš „Scorpion“).
1968 m. balandžio pabaigoje „Scorpion“ ruošėsi išvykti iš Neapolio į Norfolką – kai gavo pranešimą, kuriame liepta vykti į Azorų salas. Šioje zonoje buvo pastebėta neįprasta sovietų karinio jūrų laivyno veikla, o „Scorpion“ buvo nurodyta stebėti ir pranešti apie situaciją.
„Scorpion“ aptiko du November klasės atakos povandeninius laivus ir raketinį kreiserį, veikiantį tiesiai į pietus nuo Azorų salų – tačiau tris dienas stebėjęs juos per periskopą nepastebėjo nieko neįprasto ir patraukė namo 18 mazgų greičiu (33 km/val.). Gegužės 21 d. „Scorpion“ išsiuntė radijo žinutę, pranešdamas, kad atvyks į Norfolką gegužės 27 d. 13 val.
Gegužės 27-oji atėjo ir praėjo – bet „Scorpion“ neatvyko. Iš pradžių buvo mažai priežasčių nerimauti: povandeniniai laivai visą laiką vėluodavo. Tačiau bėgant dienoms ir savaitėms, karinis jūrų laivynas pradėjo baimintis, kad bus nutikę kažkas siaubingo.
Galiausiai, birželio 5 d., praėjus dviem savaitėms po to, kai „Scorpion“ turėjo grįžti į Norfolką, povandeninis laivas ir jo 99 žmonių įgula buvo paskelbti „dingusiais, manoma, prarastais“.
„Scorpion“ buvo vienas iš keturių povandeninių laivų, paslaptingomis aplinkybėmis dingusių 1968 m. – kartu su Izraelio „Dakar“, Prancūzijos „Minerve“ ir Sovietų Sąjungos „K-129“. Pastarasis, beje, 1974 m. buvo iš dalies iškeltas per slaptą CŽA operaciją, pavadintą „Project Azorian“.
Pasklido spėlionės dėl „Scorpion“ netekties priežasčių – daugelis įtarė, kad jį nuskandino sovietų laivai, kuriuos jam buvo įsakyta šnipinėti. Tačiau nei prieš, nei po „Scorpion“ dingimo nebuvo pastebėta jokios neįprastos sovietų laivyno veiklos. Vienintelis būdas nustatyti tikrąjį jo likimą buvo surasti nuolaužas.
Tačiau, skirtingai nei su „Thresher“, karinis jūrų laivynas nelabai suprato, kur „Scorpion“ galėjo nuskęsti, todėl tikimybė jį rasti buvo labai menka. Laimei, laivynas turėjo tūzą: vyrą, turintį unikalios patirties atliekant tokias paieškos operacijas.
Buvęs karinio jūrų laivyno specialiųjų projektų biuro vadovas Johnas P. Cravenas išgarsėjo 1966 m., kai sausio 17 d. bombonešiui „B-52“ susidūrus su oro tankeriu „KC-135“ virš Palomareso (Ispanija), į Viduržemio jūrą nukrito 1,1 megatonos termobranduolinė bomba „B28“.
Standartinė karinio jūrų laivyno paieškos procedūra būtų buvusi didelės paieškos zonos padalijimas į paieškos kvadratus, o laivai, povandeniniai laivai ir velkamos kameros metodiškai naršytų kiekvieną paieškos kvadratą. Šis procesas vadinamas „vejos pjovimu“.
Tačiau Cravenas nusprendė imtis analitiškesnio požiūrio ir sukūrė naują paieškos metodą, pagrįstą matematikos šaka, žinoma kaip Bajeso tikimybė. Remdamasis tokiais veiksniais kaip orlaivio greitis, kursas ir aukštis – bei ispano žvejo liudijimais – J.P. Cravenas kiekvienam paieškos kvadratui priskyrė skirtingą tikimybę, kuri vykstant paieškai buvo nuolat atnaujinama. Šis metodas gerokai sutrumpino paieškos laiką, ir kovo 17 d. – praėjus 80 dienų po katastrofos – povandeninis laivas „Alvin“ bombą sėkmingai surado, 780 metrų gylyje.
Tačiau norint pritaikyti tokį metodą „Scorpion“ paieškai, J.P. Cravenui reikėjo daugiau duomenų. Jei „Scorpion“ būtų nuskendęs neilgai trukus po paskutinio vietos perdavimo, samprotavo specialistas, jis būtų greitai pasiekęs gniuždymo gylį ir sprogęs, sukurdamas išskirtinį garsą, kurį būtų galima aptikti povandeniniais hidrofonais.
Iš pradžių J.P. Cravenas atkreipė dėmesį į karinio jūrų laivyno garso stebėjimo sistemą (SOSUS tinklą) – tačiau jis buvo skirtas aptikti sovietinių povandeninių laivų variklio triukšmą ir išfiltruoti garsesnius garsus – pavyzdžiui, sprogimus.
Tada ekspertas sugebėjo aptikti tiriamąjį hidrofoną Kanarų salose ir dar du Niufaundlende, o išnaršęs daugybę duomenų pagaliau rado tai, ko ieškojo: porą garsių sprogimų, 90 sekundžių skirtumu, maždaug tuo pačiu metu, kai buvo manoma, kad „Scorpion“ dingo.
Nors pirmasis sprogimas buvo paslaptis, antrasis greičiausiai buvo „Scorpion“ sprogimo garsas. Trianguliuodamas visų trijų hidrofonų signalus, Cravenas sugebėjo susiaurinti paieškos sritį iki daug lengviau suvaldomo dydžio. Tačiau jis taip pat išaiškino netikėtą faktą: nors visi manė, kad „Scorpion“ nuskendo, kai plaukė į vakarus, hidrofono duomenys atskleidė, kad jis iš tikrųjų plaukė į rytus, atgal link Viduržemio jūros. Kai J.P. Cravenas paklausė povandeninių laivų vadų, ką tai galėtų reikšti, atsakymas buvo vieningas: „Scorpion“ patyrė „karštą paleidimą“ (angl. Hot run).
Vienas iš baisiausių povandeninio laivo košmarų yra patirti savo paties torpedos smūgį. Dėl šios priežasties torpedose yra įrengtas saugos mechanizmas, kuris jas išjungia, jei jos pasisuka daugiau nei 180 laipsnių. Jei povandeninis laivas patiria „karštą paleidimą“ – karinio jūrų laivyno žargonas, skirtas torpedai, netyčia įsijungiančiai paleidimo vamzdyje – standartinė procedūra yra apsukti povandeninį laivą, kad suveiktų šis mechanizmas ir neleistų kovinei galvutei sprogti.
Iš tiesų, „Scorpion“ išgyveno tokį incidentą vos prieš 6 mėnesius. Atrodė, kad hidrofono duomenys tai patvirtino – šį kartą laivui nepasisekė. Į jį pataikė jo paties torpeda, arba torpeda netyčia sprogo paleidimo vamzdyje, sprogimas pramušė skylę, buvo užtvindytas priekinis skyrius ir povandeninis laivas nugarmėjo į dugną.
Siekdamas paremti savo teoriją, Cravenas atliko kompiuterinį modeliavimą su buvusiu „Scorpion“ vykdomuoju pareigūnu, vadu leitenantu Robertu Fountainu. Modeliavime J.P. Cravenas imitavo karštį ir sprogimą torpedų skyriuje. Nepaisant didžiausių R. Fountaino pastangų išgelbėti savo laivą, povandeninis laivas greitai niro ir po 90 sekundžių pasiekė gniuždymo gylį – lygiai taip pat, kaip ir hidrofono duomenyse.
Po daugelio metų J.P. Cravenas sužinojo, kad sidabro-cinko baterijos „Mark 46“, naudojamos torpedoje „Mark 37“, turėjo nerimą keliantį įprotį užsiliepsnoti ir sprogti atliekant vibracijos bandymus – ir kad tokie gaisrai buvo pakankamai karšti, kad galėtų suaktyvinti torpedos kovinę galvutę. Tiesą sakant, ataskaita apie šį trūkumą buvo paskelbta prieš pat „Scorpion“ dingimą, tačiau dėl biudžeto suvaržymų karinis jūrų laivynas to nepaisė ir atsisakė kapitališkai remontuoti savo torpedas.
Nors karinis jūrų laivynas iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į J.P. Craveno teiginius, kad „Scorpion“ skendimo metu plaukė į rytus, vis dėlto jie leido jam tęsti paiešką – ir 1968 m. spalio 29 d. žvalgybos laivas „USNS Mizar“ galiausiai rado nuolaužas, 3000 metrų gylyje.
Netrukus po to karinio jūrų laivyno batiskafas „Trieste II“ buvo nusiųstas apžiūrėti ir nufotografuoti nuolaužų. „Triesto II“ misijos metu išsiaiškinta, kad „Scorpion“ dideliu greičiu trenkėsi į jūros dugną, išmušdamas ilgą tranšėją dumble, o centrinė laivo dalis, kurioje buvo valdymo kambarys, visiškai susprogo ir laivas skilo į dvi dalis. Tačiau nuotraukose neatskleidė jokių torpedos skyriaus pažeidimų nei dėl išorinio smūgio, nei dėl vidinio sprogimo, todėl 1969 m. tyrimo komisija padarė išvadą, kad nepavyko rasti neginčijamų nuskendimo priežasties įrodymų. Tikslios „Scorpion“ netekties aplinkybės iki šiol tebėra paslaptis.
Tačiau nors karinis jūrų laivynas oficialiai uždarė „Thresher“ ir „Scorpion“ avarijų tyrimus, jie nebuvo iki galo baigti. Kadangi abu buvo varomi branduoline energija, buvo baiminamasi, kad iš jų reaktorių į aplinką gali patekti radioaktyvioji tarša, todėl karinis jūrų laivynas 1965 ir 1977 m. surengė porą stebėjimo ekspedicijų, siekiant paimti vandens ir nuosėdų mėginius aplink nuolaužas.
Devintajame dešimtmetyje reaktorių elgesys vandenyno gelmėse tapo ypač aktualiu, nes JAV karinis jūrų laivynas svarstė branduolinių povandeninių laivų pertekliaus atsikratyti jūroje, kad atitiktų SALT ginklų apribojimo sutartis. Ir čia pasirodo Robertas Ballardas.
Tai yra antroji (iš trijų) straipsnio apie „Titaniko“ suradimą dalis. Trečiąją dalį skaitykite sekmadienį.
