Tai klasikinė ambicijų, socialinio pasipūtimo ir tragiško Aukso amžiaus (apie 1877–1896) istorija, įkvėpusi daugybę knygų, dokumentinių filmų, televizijos programų ir vieną iš daugiausiai uždirbusį visų laikų vaidybinį filmą, rašo Technologijos.lt.
Tačiau nors „Titaniko“ atminimas dabar gyvas, daugiau nei septynis dešimtmečius pats laivas glūdėjo kažkur Šiaurės Atlanto dugne. 1985 m. rugsėjo 2 d., okeanografo dr. Roberto Ballardo ekspedicija beveik keturių kilometrų gylyje pagaliau aptiko laivo nuolaužas – ir įžiebė pasaulinę maniją dėl laivo ir jo nuskendimo, besitęsiančią iki šiol.
Tačiau šis atradimas galėjo neįvykti – nes Ballardas iš pradžių nesiruošė ieškoti „Titaniko“. Jo istorinė 1985 m. ekspedicija iš tikrųjų buvo slaptos JAV karinio jūrų laivyno misijos, kurios tikslas buvo apžiūrėti dviejų nuskendusių branduolinių povandeninių laivų nuolaužas, kurių praradimas tebėra viena didžiausių Šaltojo karo paslapčių, dalis.
„USS Thresher“ katastrofa
Branduolinis atakos povandeninis laivas „USS Thresher“ į vandenį buvo nuleistas 1960 m. liepos 9 d., tai nutiko Portsmuto laivų statykloje Meino valstijoje.
Pagrindinis savo klasės laivas, 85 metrų ilgio, 3200 tonų sveriantis „Thresher“ iki tol buvo pajėgiausias ir technologiškai pažangiausias povandeninis laivas JAV kariniame jūrų laivyne – iš tikrųjų toks pažangus, kad netrukus po jo debiuto karinis jūrų laivynas užsakė dar 14 tos pačios klasės laivų statybą – precedento neturintis užsakymas JAV karinio jūrų laivyno istorijoje.
Sukurtas medžioti ir naikinti sovietų povandeninius laivus, ginkluotus balistinėmis raketomis, „Thresher“ galėjo pasiekti iki 33 mazgų greitį (61 km/val.) ir 500 metrų gylį, jame buvo sumontuotos naujausios elektroninės sistemos ir ginklai, įskaitant priešvandenines raketas „SUBROC“ su branduolinėmis galvutėmis.
Būdamas savo klasės lyderiu, „Thresher“ didžiąją savo karjeros dalį praleido atlikdamas didelius bandymus jūroje ir taktines pratybas – buvo vertinamas laivo veikimas ir pažangios laive esančios sistemos. 1962 m. liepos 16 d. laivas atvyko į Portsmuto sausąjį doką nuodugniam patikrinimui ir kapitaliniam remontui, o 1963 m. balandžio 8 d. grįžo į tarnybą.
Balandžio 9 d., atliekant darbų įvertinimą po kapitalinio remonto, „Thresher“ išplaukė į vietą, esančią 350 kilometrų į rytus nuo Menkių kyšulio (Masačiusetsas), kur susitiko su povandeniniu gelbėjimo laivu „Skylark“. Misijos tikslas buvo atlikti giluminio nardymo bandymus.
Atlikęs du preliminarius nėrimus į pusę bandyminio gylio, kitą rytą 6 val. 30 min „Thresher“ pradėjo pilnavertį nėrimo bandymą. Sukdamas didelius ratus po „Skylark“, kad liktų hidrofono ryšio diapazone, „Thresher“ lėtai leidosi žemyn – sustodamas kas 30 metrų, kad patikrintų savo sistemų vientisumą.
Iš pradžių viskas klostėsi gerai, bet 9 val. 18 min., kai „Thresher“ priartėjo prie bandyminio gylio, „Skylark“ įgula gavo iškraipytą pranešimą iš povandeninio laivo:
„... nedideli sunkumai, turime teigiamą kampą aukštyn, bandome staigiai išnerti, jus informuosime...“.
Po to sekė antra, dar labiau iškraipyta žinutė... o tada nieko. „Skylark“ desperatiškai bandė atkurti ryšį su povandeniniu laivu, tačiau tyliai slenkant minutėms, pamažu visiems laive esantiems nušvito niūrus suvokimas: USS „Thresher“ dingo kartu su visais 129 jo įgulos nariais. Tai buvo antra pagal dydį nelaimė povandeninio karo istorijoje – ir baisiausia branduolinio povandeninio laivo katastrofa.
Žinia apie „Thresher“ netektį sukrėtė Amerikos visuomenę, o prezidentas Johnas F. Kennedy įsakė visoje šalyje iškelti vėliavas iki pusės stiebo.
Netrukus buvo pradėta didžiulė ekspedicija, siekiant nustatyti nuolaužų vietą ir avarijos priežastį. Gelbėjimo laivyną sudarė pažangus sonaras „NRL Rockville“, okeanografinis laivas „USNS Mizar“ ir net giliai nardantis batiskafas „Triestas“, kuris 1960 m. sausio 23 d. tapo pirmuoju pilotuojamu laivu, pasiekusiu Marianų įdubos dugną – giliausią tašką Žemėje.
Nelaimės priežastis
Po daugiau nei mėnesį trukusių paieškų naudojant palei jūros dugną velkamas kameras, 1963 m. birželio 27 d. 2500 metrų gylyje galiausiai buvo rastas pagrindinis nuolaužų masyvas. Tai, ką atskleidė kameros, buvo šokiruojantis vaizdas: „Thresher“ buvo visiškai suplėšytas: jo korpusas buvo sudraskytas į šešis didelius gabalus, gulinčius nuolaužų lauke, kuris apėmė apie 134 000 kvadratinių metrų plotą. Tyrėjai nesuprato, kas galėjo sukelti tokią katastrofišką žalą.
Per kitą mėnesį paieškų ekspedicija sugebėjo nufotografuoti didžiąją dalį nuolaužų lauko ir remiantis šiomis nuotraukomis, iš jūros dugno ištrauktomis nuolaužomis bei „Thresher“ projekto ekspertize, pradėjo formuotis aiškesnis balandžio 10 d. įvykių vaizdas.
Oficiali tyrimo taryba padarė išvadą, kad „Thresher“ priartėjęs prie bandyminio gylio greičiausiai patyrė vandens vamzdynų sistemos gedimą – statant vamzdyną vietoje įprastinio suvirinimo plačiai buvo naudojamas litavimas sidabru. Panašus gedimas įvyko 1960 m. lapkričio 30 d. povandeniniame laive USS „Barbel“, dėl kurio beveik 18 tonų vandens užtvindė jo mašinų skyrių, ir laivas sugebėjo iškilti į paviršių staigiai užpildydamas balasto talpą suslėgtu oru (angl. ballast tank blow).
Jei toks gedimas būtų įvykęs ir „Thresher“, vanduo galėjo užtrumpinti gyvybiškai svarbias grandines ir suaktyvinti reaktoriaus automatinį išjungimą. Kadangi branduoliniai povandeniniai laivai nerdami ir pakildami į paviršių daugiausia pasikliauja varomaisiais ir nardymo pelekais, o staigus avarinis balasto talpų užpildymas oru atliekamas tik esant šalia vandens paviršiaus, dėl reaktoriaus išsijungimo „Thresher“ negalėjo pajudėti.
Ir nors standartinė procedūra būtų buvusi avarinis balasto talpų užpildymas oru, eksperimentai, atlikti „Thresher“ seseriniame laive USS „Tinosa“, atskleidė, kad dėl staigaus slėgio sumažėjimo vožtuvai gali užšalti ir užsikimšti ledu, todėl suslėgtas oras nepasiektų balasto talpų. Taip „Thresher“ bejėgiškai niro vis gilyn ir gilyn, kol maždaug 700 metrų gylyje dėl didžiulio vandens slėgio jis sprogo kaip skardinė.
Po „Thresher“ katastrofos karinis jūrų laivynas pradėjo SUBSAFE – kokybės užtikrinimo programą, kuri užtikrino, kad kiekvienas komponentas, veikiamas vandens slėgio, atitiktų griežtus medžiagų ir gamybos standartus. Karinis jūrų laivynas tikėjosi, kad SUBSAFE neleis pasikartoti „Thresher“ tragedijai – ir kurį laiką atrodė, kad taip ir bus. Bet tada, 1968 m. kitą branduolinį povandeninį laivyną vėl ištiko nelaimė.
Tai yra pirmoji (iš trijų) straipsnio apie „Titaniko“ suradimą dalis. Antrąją dalį skaitykite šeštadienį, o trečiąją - sekmadienį.
